2014 m. balandžio 29 d., antradienis

Kovo 14 - Pamplona ir pirmi žmonės.

Rytas. Atsibudau nuo lengvo šaltuko. Su šildymu čia viskas labai paprasta - vakare prikaitina ir išjungia radiatorius, o ryte dėl tos priežasties atsibundi lengvai atvėsęs apie 6.30 val. Nepamenu ar minėjau, bet nakvojau bažnytiniame alberge, tad patalpoje buvo mažai šviesos ir gan drėgnoka, ko pasėkoje mano vakar išskalbti drabužiai visiškai neišdžiuvo. Susikroviau kuprinę, pasigaminau iš virtuvėje rastų makaronų piligriminius pusryčius ir vėl į kelią. 3.5 km ir aš Pamplonoje. 




Pamplona
Pamplona - labai gražus miestas, ypač senamiestis, apėjau jį net du kartus. P.s. būtinai čia kada nors sugrišiu. "Cookerijoje" (sausainių kepykla) ant kampo nusipirkau brangiausią savo gyvenime "small cookie" mažą sausainiuką už 1eu. Lietuvoje niekada nebūčiau mokėjusi už mažą vieną sausainiuką tokius pinigus, bet  pasąmonė sakė, kad verta nusipirkti. Nusipirkau ir nepasigailėjau, tai buvo pats skaniausias kada nors mano valgytas sausainis. Jis buvo dangiško skonio su baltuoju ir pienišku šokoladu ir graikiniu riešutu. Sukdama antrą ratą senamiestyje užtikau vietinį turgų - dar vienas malonus atradimas. Viduje teko šiek tiek pabendrauti su pardavėjais ispaniškai, paragauti kelis variantus vietinės dešros - apsistojau ties ispaniška tradicine "chorizzo", iš begalybės sūrio variantų išsirinkau vieną ir žinoma prigrėbiau kelis vietinius saldėsius - negaliu išeiti iš čia jų neparagavus. Saldumynų pardavėjas pasidomėjo iš kur esu ir kur keliauju. Pasakiau, kad atvykau iš Lietuvos ir planuoju nueiti iki Santiago apie 800km. Pardavėjas nusišypsojo, pasukinėjo pirštu prie smilkinio, pasakė, kad esu crazy, bet palinkėjo gero kelio. Dar šiek tiek laiko praleidau Pamplonos parke ir patraukiau tolyn. Antra diena įpusėjo ir vis dar nei vieno piligrimo kelyje...

Einu taku, artėja pietų metas. Oras geras, laikas susirasti gražią vietelę pietums ir pasidaryti pertrauką. Bet ką gi aš matau horizonte, visai netoli pasirodė žmogaus siluetas. Piligrimas! Tiek džiaugsmo - pirmas žmogus per dvi dienas. Pamirštu pietus ir puolu vytis. 
Pirmi piligrimai po beveik dviejų dienų vienatvės
Prieinu prie žmogaus ir standartiškai užsienio šalyje sakau: "Halo, do you speak english?" (Sveiki, ar kalbate angliškai?), o ji man atsako: "Poquito english, yo ablo espanol". (Šiek tiek angliškai, aš kalbu ispaniškai). Aš sakau: "Yo ablo espanol poquito, me llamo Liuba" (Aš kalbu šiek tiek ispaniškai, mano vardas Liuba). O ji su šypsena veide: "O, a ja Olga" (O, aš Olga). Abidvi pradėjome juoktis ir labai lengvai kalbėtis rusiškai (rusų yra mano antroji kalba, tad neturėjau jokių sunkumų). Taigi šiek tiek apie mano pirmą sutiktą piligrimą. Pristatau Jums Olga - 52 metų moteris gyvenanti Maskvoje. Ji prarado darbą, gavo išėjimo išmoką ir nusprendė viską mesti ir pradėti keliauti. Pradžioje nuvyko į Kubą, po to Alikanteje (Ispanija) 3 mėnesius mokėsi ispanų kalbos, o dabar ji eina į Santiagą. Laiko ji turi apie du mėnesius, tad niekur neskuba ir mėgaujasi kelione. O vos už kelių šimtų metrų sutinkame daną Jeppe, vokietį Vincentą ir amerikietę Beverlie, o po to prie mūsų prisijungia vokiete Katerina. Visi planuojame apsistoti tame pačiame alberge. Šiek tiek pailsėję, žygiuojame toliau. Kelyje bendrauju su Jeppe - labai linksmas vyrukas, visą laiką juokauja. Jis buvo patekęs į autoavariją, ilgai negalėjo vaikščioti, priaugo daug svorio. Bet žmogus nenuleido rankų, atsistojo ant kojų, numetė nemažai svorio ir dabar keliauja El Camino. Jam vis dar sunku nešti kuprinę, nes skauda kairį petį. Eidamas, jis akimirkai sustoja ir pasitaiso kuprinę, bet jo nuotaika puiki ir jis gan greitai žingsniuoja į priekį. Jis kišenėje turi mažą varpelį, kuris skamba kiekvieną kartą, kai jis pradeda judėti. Tas skambantis varpelis primena jam, kad jis turi "cojones" (skaitoma kohones - kiaušinius) ir gali padaryti viską. 
Olga. Jus neįsivaizduojate kiek laimės buvo, kai ją sutikau.
Su Olga atsisveikiname, ji nusprendžia likti mažame kaimelyje, o mes keliaujame toliau. Planuojame apsistoti Puente la Reinoje. Su Jeppe nusprendžiame vakarieniauti bare ir paragauti piligriminio meniu. Į piligriminį menių įeina trys patiekalai: pirmas, antras ir desertas. Galima rinktis iš kelių siūlomų variantų, o iš gėrimų jie siūlo vyną arba vandenį. Žinoma renkamės vyną :) ir kas labiausiai nustebina mane, tai vyno kiekis - standartas yra butelis vyno dviems žmonėms. Taigi pirmas patiekalas: salotos su burokėliais, svogūnais, žaliosiomis alyvuogėmis, kiaušiniu ir tunu - norisi daržovių, antram patiekalui išsirenku jautienos kepsnį su paprika ir česnaku (pastebėjimas: jei antram patiekalui rinksitės mėsa ar žuvį su bulvėmis, tai daržovių greičiausiai ten negausite), o desertui surizikuojame ir ragaujame Whiskey cake - tai toks ledų tortas apipiltas viskiu, visai gardus ir gaivinantis. Po tokio atsipalaidavimo, sočios vakarienės ir smagaus vakaro grįžtame į albergą ir krentame į lovas. Iki ryto...

Paminklas piligrimams Alto del Perdon, Navarra. 
Puente la Reina

4 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Įdomu skaityti! Ar nesunku keliauti, tiek daug nueiti? Internete orai neatrodo labai geri, o kaip vietoje?

Laura rašė...

Pritariu, labai įdomu skaityti jūsų patirtis El Camino! Lauksiu naujų įrašų kuo greičiau. :))

Anonimiškas rašė...

Labai įdomu skaityti ir tokios gražios nuotraukos :) sukelia smagius prisiminimus, kai su drauge šį kelią ėjome :)

Liubaška rašė...

Sveiki, malonu girdėti, kad Jums smagu skaityti. Man vaikščioti patinka, aš ir Lietuvoje daug peščiųjų žygių esu išvaikščiojus. O kas lėčia orus, tai pradžioje (kaip matoma iš nuotraukų) man labai pasisėkė su orais, o vėliau jie sublogo, vėjas, lietus ir netgi sniego gavome. Bet paskutnėmis dienomis orai vėl pagėrėjo. Neišsiplėčiu čia,po truputį viską aprašysiu dienoraštyje.