Balandžio 4 - italai

50 centų

Labas rytas, sėdžiu alberge, laukiu aušros. Esu gražioje vietoje netoli upės, tad labai norisi pamatyti saulėtekį. Nuotaika gera, tik šiąnakt alberge buvo tikrai daug žmonių, tad saulėtekio laukiu ne aš viena. Tai tikriausiai pirma diena, kai teks eiti eilėje su tokių kiekių piligrimų, nelabai smagus jausmas, jokio privatumo.

Per savo nuotaiką ir plačią šypseną esu labai pasižymėjus. Jau daug kas mane matė ir bent jau iš veido pažįsta. Kartais einant keliu išgirstu: "Hola Lituano". Smagu. O piligrimai, kurie su manimi bendravo, jau žino, kad per dieną nueinu po 30-40 km, tai kartais tenka išgirsti "Locco locco lituano". Bet įdomiausia išgirsti linkėjimus, kuriuos perduoda pažįstami žmones per kitus piligrimus. Arba susipažįsti su nauju žmogumi, o jis ir sako: "Aaaaa, tai čia tu, jau esu apie tave girdėjęs". Taip gandai po kelią ir vaikšto.

Ko toliau einu, to daugiau mąstau... Apie viską: apie save, apie bendravimą, apie žmonių santykius, apie šeimą...

Visai nesenai, vos prieš porą dienų sapnavau labai gražų sapną: sapnavau save vaikystėje, su visą šeima: mama, tėčiu, broliu. Sapnas buvo labai gražus.

Taip ant sienų paliekamos monetos

Kai ėjau bazinį karinį kursą, labai pavargdavau fiziškai, kadangi daug ten mąstyti nereikėjo, tai smegenys lyg ir ilsėjosi, tačiau nebuvo tokio pasitenkinimo gyvenimu. Tad neilgai trūkus Rukloje sapnai dingo. Ir dingo gan ilgam. Net grįžus namo, ilgą laiką dar nesapnavau, nors iki mokymų sapnavau beveik kiekvieną dieną. O čia, kelyje, nors ir labai pavargstu fiziškai, morališkai labai pailsiu. Pailsi ne tik mano protas, bet ir dvasia. Visumoje jaučiuosi laiminga, kartais irzli, kartais pavargusi, bet laiminga. Pradėjau dažniau mąstyti apie savo, nors ir nelabai didelę, bet labai mylimą šeimą. Apie tos draugus, kurie niekada nepalieka bėdoje, kad ir kas nenutiktų, kad ir kiek laiko nepraeitų, ar koks atstumas tarp mūsų bebūtų. Smulkmenas vertinu kitaip...

Italai

Gaila, bet saulėtekio šiandieną taip ir nepamačiau - dangus buvo apsiniaukęs, tad saulės kilimo visai nesimatė. Pirmą kelio dalį ėjau sparčiu žingsniu, taip eiti visai nesmagu, kai priekyje eina nemažas kiekis piligrimų.

Orelis pasitaikė nekoks - visą rytą lijo, o norint pasiekti artimiausią kavinę, dar reikia paplušėti. Iki nuostabios rytinės kavos beveik 10 km.

Šiandieną jau norisi kompanijos ir paskaidrint šiek tiek galvą. Jau nebenoriu eiti viena, noriu smagios kompanijos. Teks vėl susipažinti su kokiu smagiu piligrimu.

O štai pagaliau kavinė ir "cafe con leche". Ryšium su tuo, kad ši kavinė vienintelė veikianti užeiga per pastaruosius 10 km, o oras nieko gero nežada, į šią nedidelę vietelę susigrūdo nemažas kiekis piligrimų - puiki vieta naujai pažinčiau.

Menas

Užsisakiau kavos ir "Santiago cake", negalėjau atsispirti šiam saldėsiui, tai nuostabaus skonio, labai populiarus Santiago pyragas su didžiulių kiekių migdolų viduje. Ir susiradau puikią kompaniją - tris italus: Mario, Paulo ir Bruno. Jau mačiau juos vakar kavinėje, kurioje gėriau savo didelį bokalą alaus, o ryte susitikome tame pačiame alberge. Manau šiandieną keliausiu su jais - panašu, kad laukia smagi kelionė. 

Pasirodo italų kalba labai panaši į ispanų. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. Ir jeigu italas šneka lėtai, tai eina suprasti. Nes šį kartą teko bendrauti ne spanglish, o italinglish, nes Bruno visai nešneka angliškai, o Paulo sekasi sunkiau, tad pagrindinis bendravimas vyko su Mario. Vyrukai šiandiena nežada daug eiti ir planuoja pasilikti Palas del Rei miestelyje. 

Fainas albergas

O aš nenustoju skaičiuoti. Nors vis dar prisimenu ispano Sergio žodžius, kad keliu reikia mėgautis...Bet kuo daugiau einu, tuo labiau artėju prie Satiago ir, žinoma prie savo tikslo. Jau suvokiu, kad man pavyks jį pasiekti. Ir kuo arčiau tikslo, to labiau jo norisi. Čia jau įsijungia smegenys ir žinoma mano matematiniai sugebėjimai: jei šiandieną pasiliksiu Palas del Rei, tada ryt arba poryt teks nužygiuoti daugiau nei 40 km per dieną, o šiandieną gausis poilsis - vos 25 km. Galiu žygiuoti šiandieną daugiau - apie 30, tada kitomis dienomis atstumas bus mažesnis, bet nebus smagios kompanijos. Vat dilema... 

Na nieko pagyvensim - pamatysim...

Palas del Rei visai mielas miestelis, toks labai civilizuotas. O civilizacijos aš pasiilgstu. Ir albergą italai nekuklų išsirinko. Manau bus taip - šiandieną bus poilsis, o rytoj jau sportuosiu. Arba bus, kaip bus :) Bet šiandieną pasilieku čia - gražioje vietoje, su smagia kompanija - mėgausiuosi akimirka. 

Vakarienė

Šis bei tas apie Galicijos albergus - svarbi smulkmenėlė - jeigu jūsų gide ar albergų lape pažymėta, jog alberge bus virtuvė, neskubėkite džiaugtis - ne faktas, kad virtuvėje bus indai. Vakar vakare albergo gyventojams teko dalintis vienu puodu ir vos keliais šaukštais, o gyventojų buvo, manau ne vienas šimtas. Tad turėkite omenyje, kad ne kiekviename Galicjos alberge rasite puodą vandeniui pasišildyt ar puodelį arbatai įsipilti. Virtuvė yra, indų nėra. Galicijos verslas - eikite valgyti į kavinę :) 

Įsikūriau alberge: skalbykla, dušas, poilsis ir pats laikas atsispausdinti bilietus namo. Atostogų liko vos kelios dienos. 

Ir kokia žiopla klaida - buvau įsitikinusi, kad skrydis namo balandžio 9 dieną. O pasirodo, balandžio 9 skrendu iš Frankfurto į Kauną, o iš Santiago į Frankfurtą - balandžio 8. Minus viena diena. Kaip aš čia taip praleidau? Kažkaip pačiai liūdna pasidarė. Iki Santiago aš, žinoma, nukeliausiu. Tačiau toliau jau tenka rinktis. Planavau vieną dieną nuvykti autobusu į Finisterą ir pamatyti pasaulio kraštą, o kitą laisvą dieną grįžti atgal ir sutikti pirmąją Camino šeima - Martiną, Jeppę, Simonę. O dabar tenka rinktis kažką vieną... Kaip sakoma: "Pagyvensim, pamatysim."
O šį vakarą poilsis, vakarienei aštuonkojai ir baltas vynas. Tobula vakaro pabaiga ir užtarnautas miegas, labanaktis.