2014 m. rugpjūčio 21 d., ketvirtadienis

Balandžio 2 - Galicija

Kepyklėlė
Rytas, pusryčiai, kava. Šis rytas buvo nuostabus, papusryčiavau gražioje jaukioje kepyklėlėje, kur gardžiai pasimėgaudama sukirtau šviežios obuolinės tartos gabaliuką ir atsigėriau skanios kavos puodelį. Nors už lango lietus, rytas šioje nuostabioje vietoje kėlė nuotaiką. 
Šiandieną žygiuoju į viršų, liko pereiti paskutinius kalnus. 
Vakar bekalbėdama su mama sužinojau daug įvairiu dalykų, ji - protingas žmogus blogo nepatars. O ji patarė keliauti be muzikos, taip šį ryt ir padariau. Ir kelias šiandiena pasirodė žymiai gražesnis. Nors tenka visą laiką kilti į viršų, tačiau aplinkiniai vaizdai vėl džiugina akį. Klausiausi gamtos. Štai upelis čiurlena kažkur pasislėpęs už medžių, o ten karvės vaikšto su savo skambaliukais. Toliau keliauju stebuklingu mišku akmenimis gristu takeliu. O pakilus į viršų vėl atsiveria gražus kalnų vaizdai.
Stebuklingas miškas
Aš vėl laiminga. Pavargus, tačiau laiminga. Atsirado noras žygiuoti toliau. Gal po truputi mokinuosi būti su savimi ir mėgautis esamu momentu? Šiandieną girdėjau gamtą: atkreipiau dėmesį į spalvas, jutau vėją ir lietaus lašus ant savo veido, buvau “čia ir dabar”, o negalvojau kur busiu ir ką darysiu artimiausiu metu. 
Pagaliau užkilau į viršų, radau bariuką ir tą progą, kad esu paskutiniame aukščiausiame taške sugalvojau papietauti. O bepetaudama sužinojau, kad iki paskutinio aukščiausio taško liko dar šiek tiek daugiau nei kilometras. Kai nusivilymas. Jausmas toks, tarsi šampanas jau atidarytas, o šventė dar tik už pusvalandžio :) 
Na maistas jau užsakytas, tad greitai persirengiu sausais drabužiais, pavalgau ir šiek tiek pailsiu. 
Pietūs - sopa de ajo - česnakinė trinta sriuba. Apie ją kelyje girdėjau ne vieną kartą ir tikrai nenusivyliau. 
Bet ir net čia nepasiklysi
Kylu toliau… ir ką gi matau, o gi Galicija. Kaip netikėta. Niekas neminėjo, kad O Cebreiro yra Galicijoje, o ir aš pati nepasidomėjau, nes keliauju be žemėlapio, einu, kur kelias veda. (Arba geltonos rodyklės). 
Buenos diaz sopa de mariscos (jūros gėrybių sriuba), pulpo (aštuonkojai) ir kitos jūros gėrybės. 
Galicija - nuostabi vieta! Čia oras, kaip ir nuotaika, keičiasi dešimt kartų per dieną. Čia tai lyja, tai nelyja, tai rūkas, tai saulė - blogiau nei Anglijoje. O užkilus į O Cebreiro atsiveria nuostabus vaizdas…tikriausiai. Turėjo atsiverti, nes rūkas buvo toks, kad ištiesus ranką vos matosi pirštų galai. Tik spėjau pamatyti, jog O Cebreiro yra gan jaukus mažas kaimelis, visi pastatai padaryti iš akmens ir gatvės akmenimis gristos. Ir apylinkės tikriausiai turėtų būti labai gražios, gaila nieko nesimato…
Kylu į viršų
Galicija
Ir vaizdas iš viršaus
O Cebreiro
Rūkas
Šis tas dar matosi
Kai papučia vėjas
Kylu aukščiau, net gi aukščiau už debesis ir kai vėjas prapūtė rūką, pamačiau koks gi iš tiesų gražus šis kraštas: toks kalnuotas ir kalvotas. O koks įspūdingas vis dėl to gali būti oras Galicijoje - pasisuki į vieną pusę, ten saulė šviečia, o kitoje - juodi juodi debesys ir pyla, kaip iš kibiro. Tik sukasi kelio vingis gauni lietaus, pasisuki vėl - karšta ir saulėta. Turi spėti dėtis ir mautis apsiaustą nuo lietaus. 
Pakeliui mane pavijo austras Christoferis, su juo ir nukeliavome iki pat Tricastelos. Ilgas gi buvo kelias. Smagu, kai kartais kelyje iš niekur atsiranda žmonės su kuriais randu bendrą kalbą. Nes kai nueini iki tikslo, o oras visai nedžiugina, supranti, jog vienam ši kelionė būtų žymiai sunkesnė. O man dar kartas nuo karto apie save primena kojos skausmas. Jis nėra nepakenčiamas, tačiau, kai duoda apie save žinoti - jausmas nėra labai malonus. Ypač kai keičiasi kelio danga.
Močiutė su blynais
Ir jos karvės
Oras kairėje pusėje
Pakeliui viename kaimelyje tvarte prie karvių mus su Christoferiu pasitiko močiutė su ką tik iškeptais lietiniais blynais. Kokie jie buvo skanūs. Suprantu, kad kai esi pavargęs, o stiprus vėjas ir lietus tau pučia į veidą, tu eini tai į viršų, tai į apačią, tai bet koks gautas maistas būtų skanus, bet tie blynai… jie buvo tikrai nuostabus. Močiutė dar papasakojo apie savo karves ir paprašė šiek tiek “donativo” - paaukoti pinigų. Tokiai nuoširdžiai močiutei tikrai negaila, juolab, kad žmogus stengėsi, o ne šiaip išmaldos prašo. O mes su Christoferiu keliaujame toliau - iki tikslo 8 km. 
O tai buvo tikrai vieni ilgiausiu kilometrų kelyje, nes kelias tai kyla į viršų, tai leidžiasi į apačią. Oras permainingas iki “negaliu” - nusimoviau striukę ir bliuzoną, einu tik su apsiaustų nuo lietaus, nes jau pavargau jį nusiiminėti.
Oras dešinėje pusėje (ta pati vieta)
Tricastella! Pagaliau. Pasižiūrime su Christoferiu kelis albergus ir apsistojame skirtingose. Aš pasirinkau gan jaukų “oldschoolinį” albergą - su mediniais laiptais ir dideliu mediena apkaltu holu, kuriame stovi stalas su senomis durimis vietoje stalviršio ir didelėmis medinėmis kėdėmis. Kompanija alberge irgi smagi - jauna mergina su kuria plepėjome vakare ir moteris, kuri šiek tiek knarkė, bet nuovargis buvo toks, kad niekas netrukdė. 
Vakarienei makaronai su sūriu, dušas ir lova. Dienos pabaiga. Daug įspūdžių, laimės ir nuovargio. Labanakt.
Christoferis ir karvės miestelyje
Pietų stalas

Komentarų nėra: