2016 m. birželio 21 d., antradienis

Apie kariuomenę ir mamas

Mūsų kuopos merginos
Teko ne kartą girdėti, kaip šauktiniai kariai skundžiasi, jog dabartinėje kariuomenėje blogos sąlygos.
Sena įranga, neskanus maistas, pikti seržantai ir taip toliau. O Jūs pamėginkite per parą apversti visą savo gyvenimą aukštyn kojomis ir pamatysite, jog dabartinės sąlygos kariuomeneje net gi labai geros. 
Jūs keliatės 5.45 ryto, mankštinatės, prausiatės, einate pusryčiauti, tvarkotės kambarius, klausotės paskaitų ir dalyvaujate pratybose, ilsitės ir kas svarbiausia - miegate beveik 8 valandas. Jūsų pusryčiai, pietus ir vakarienė visada pagal grafiką. Vakarais Jūs turite porą valandų laisvo laiko, per kurį galite klausytis muzikos, skaityti knygas, praustis po dušu ar sportuoti. Taip Jūs negalite palikti kareivinių arba kai budi piktas seržantas Jūs neturite laisvo laiko vakare, tačiau dažniausiai, pasibaigus pirmam tarnybos mėnesiui, jis yra. Taip pat yra savaitgaliai, kai keliamasi valandą vėliau ir laisvo laiko būna daugiau, o per šventes net namo paleidžia, tada galite aplankyti šeimą, pasilinksminti ir pailsėti net pora dienų iš eilės. 
Tikrai taip, kariuomeneje gan griežtos taisyklės, viskas turi būti atlikta teisingai ir savo laiku. Tikrai taip, Jums reikia laikytis taisyklių ir tvarkos. Tikrai taip, tvarka turi būti ideali; lovos paklotos, grindis išplautos, spintelėje  drabužiai sulankstyti, kuprinė paruošta žygiui. Gal būt maistas ne pats skaniausias, bet jis yra.
Aš visiškai sutinku, kad kartais sunku praleisti parą ar daugiau miške, kai pratybos nesibaigia iki 3-4 val. ryto, o keltis reikia 5 valandą. Arba kai visai netikėtai, vidury nakties, be jokio įspėjimo, išgirsti žodžius “Kuopa kelt!!!”, arba sulauki naktinio skambučio: “Iškvietimas, patikrinimas” - sunku atsikelt, staigiai susiruošti ir keliauti į tarnybą, bet tokie dalykai vyksta ne dažnai, o po pratybų kariai gali pailsėti.
Būti mama yra daug sunkiau…
Gimdymo metu mamos organizmas patyria tokį stresą, kokį tik gali atlaikyti, o kartais ir negali. O kai viskas pasibaigia, su lyg tą pačią akimirka tampama mama. Niekas neduoda tau pailsėti ar pamiegoti bent tų išsvajotų 8 valandų. Kūdikiui mamos reikia dabar.
Tapti mama yra tikras stebuklas. Moteris gali padėti naujai gyvybei išvysti pasaulį, tai lyg stebuklas. Bet  kartu su šiuo stebuklu ateina realybė. 
O realybė yra tokia…
Vieną gražią dieną - tą dieną, kai vaikas išvysta pasaulį, kūdikis ir mama patyria didžiulias perkrovas. Skirtumas tik tas, kad gimus - kūdikis turi valgyti, miegoti, augti, o mama… Mama turi būti žvali, stipri fiziškai ir emociškai (nors ką tik jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis) ir turi būti pasiruošus pamaitinti mažylį, perrengti, nuraminti tada, kai jam to reikia. O pirmomis mažylio gyvenimo dienomis, jam dažnai to reikia. 
Mama nebeturi normalaus nakties miego, o ir dienomis gali pailsėti geriausiu atveju vos porą valandų, o gal vos keletą minučių. 
Keltis reikia anksčiausiai ryte, kartais 3, kartais 5, kartais 7 - niekada nebus konkretaus laiko. Kaip ir nėra aišku kada bus galima nusiprausti ar papusryčiauti, nes kiekviena diena yra skirtinga ir atneša vis naujus džiaugsmus ir nuovargį.
Nes tik mažyliui atsibudus, jį reikia pamaitinti, nuprausti, suvystyti ir vėl užmigdyti. Kartais tai įvyksta greitai ir tada mama turi laiko sau: dušas, pusryčiai, karšta arbata…ir tik pagalvoji, kad galima prigulti ir dar šiek tiek pamiegoti - mažylis atsibunda ir reikalauja mamos dėmesio. O kartais laiko sau visai nelieka ir tada belieka tiesiog laukti, kol mažylis užmigs.
Tas pats vyksta ir su kitu dienos maistu, jis valgomas kartais greitai, kartais šaltas. Ak taip, maistas. Mamai maisto niekas nepagamina ir ant lėkštutės nepadeda, kaip kariuomenės valgykloje. Mamai reikia viską nusipirkti pačiai, o po to pačiai pasigaminti :) ir dar indus išsiplauti. 
Kai mažasis žmogeliukas miega, mama gali daryti ką tik nori :) Indus plauti, grindis ar dulkes valyti, skalbti ar lyginti mažylio drabužėlius (ačiū žmonėms, kurie sugalvojo sauskelnes ir skalbimo mašiną), pietus ruošti šiai ar sekančiai dienai. Žinoma, mama gali sau leisti ir tokią prabangą, kaip dušas arba miegas kartu su mažylių… Bet darbus nudirbti kažkada vistiek reikės :) Ir dar… nepamirškime to fakto, kad mažylį reikia maitinti kas tris valandas, čia geriausiu atveju, o kartais ir dažniau.
Kūdikis, jis lyg kario ginklas, kurio negali palikti nei akimirkai. Kūdikis, kaip ir kario ginklas, nuo mamos dažniausiai būna per ištiestos rankos atstumą, pasivaikščioti ar sportuoti irgi kartu keliaujat, nešiesi kūdikį kartu, kad ir kur eitum ir ką darytum. Mieli kariai, ar žinoma Jums ši situacija? Manau, jog taip.
Pakalbėkime apie fizinį krūvį… Mamos puikiai žino ką reiškia užnešti namo kūdikį ir dar vežimą ar automobilinę kėdutę. Ką reiškia sūpuoti vaiką ant savo rankų keletą valandų. Niekam nerūpi, kad mama nejaučia savo rankų ar jai skauda nugarą, jei mažyliui ką nors skauda, mama pasiryžus jį sūpuoti tiek kiek jam to reikia. Ir iš kur tos jėgos atsiranda?
O dabar apie taktines pratybas: mažyliui užmigus, mama turi tyliai tyliai pasišalinti iš kambario, o po to dar reikia sugebėti kažkada tą kambarį išplauti ir pravėdinti. 
Nespėji apsisukti, o jau ir vakaras atėjo - laukia vakaro maudynės, pižama ir maistas. Mažyliui žinoma. Laimingos tos dienos, kai vaikas pavalgo ir užmiega, bet taip būna toli gražu ne visada. Mamos, kurioms teko susidurti su pilvo degliukais ir dantukais supras.  O po to dar laukiai naktinis “Kopa kelt” :) - valgyti tai reikia, kartais tik kartą per naktį, kartais dažniau. O nuo ankstaus  5-6 val. ryto vėl viskas prasideda iš naujo. 
Mama neturi laisvadienių, normalaus miego, ramios popietės, ką jau kalbėti apie poilsį. Mama turi būti visada linksma ir pasiruošus, padėti, pamaitinti, užmigdyti arba paguosti, nušluostyti ašaras ir nuraminti. Mama negali susirgti ir gauti “pliusą” ar biuletenį. Mama turi būti 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Ir tai nebepasibaigs niekada. O šauktinių tarnybą šiais laikais pasibaigia po 9 mėnesių.
Į kariuomenę atėjai, atbuvai tris paruošiamuosius mėnesius, na gerai, po to jei reikia - dar 6 mėnesius, o mama tik tampama per 9 mėnesius, o liekama visam gyvenimui. Ir kaip sakoma - maži vaikai, maži vargai. Viskas tik prasideda...
Kodėl lyginu mamos pareigas su kariuomene paklausite Jus. Todėl, kad buvau abiejų šių barikadų pusėse. Ir aš Jums pasakysiu, kad praeiti paruošiamąjį kariuomenės kursą ar nužygiuoti du šimtus kilometrų per dvi paras yra žymiai lengviau, nei visą gyvenimą būti mama. 
Vaikai greitai auga, vienus rūpesčius keičia kiti, o mama visada turėtų būti šalia ir padėti juos išspręsti, kas benutiktų. 
Tad mylėkite savo mamas, bukite joms dėkingi, nes jos žino, kas yra sunkios dienos, bemiegios naktys ir jos visą tai ištvėrė, ka
d tik Jums būtų geriau. 

Dukra
Pagarbiai, jureivis ir tuo pat metu mama.

2016 m. kovo 29 d., antradienis

Šis bei tas apie Point to Point

Dekoruotas darbo kalendorius
Point to point technika, tai daiktų dekoravimo technika taškais. Dekoruoti galima praktiškai bet ką: dežutes, indelius, vazas, odinius deklus ar pinigines, paveikslus, jų rėmus. Sąrašas gali būti be galo ilgas. Šiek tiek fantazijos ir Jūs iš senos papuošalų dežutės galite sukurti stebuklingai atrodantį meno kūrinį. 
Svarbiausia taisyklė - simetrija. 
Žinoma prireiks daug laiko, pastangų ir kantrybės, ne viskas pasiseka iš pirmo karto, bet patikekite manimi - rezultatas to vertas. Šį technika nemėgsta skubėjimo ir neatidumo, tačiau tai ne tik laiko praleidimo būdas, bet ir puikus atsipalaidavimas širdžiai ir sielai. 
Atsitraukite nuo televizoriaus ekranų, susiraskite kokį seną indą ar dežutę, kurią norėtusi atnaujinti ir mėginkite. Taškavimui dažniausiai naudojami akriliniai dažai. Jei kam įdomi technika ir informacija apie tai, kur gauti reikiamus darbo įrankius, kreikites - būtinai padėsiu. 
O Jūsų teismui dar keletas mano šeimos narių sukurtų darbelių. 
Papuošalų dežutė 
Vaizdas iš viršaus
Papuošalų dežutė
Paveikslas "Afrikietiški motyvai"

2016 m. kovo 25 d., penktadienis

Šeimos narių sukurti rankdarbiai

Pagaliau prisiruošiau padaryti tai, ką seniai rekėjo - sukurti savo šeimos narių rankdarbių skiltį. 
Štai pirmieji pirmieji darbai - taškais dekoruotos lekštės. 
Taškavimas - tai tokia daiktų dekoravimo technika. Dekoruoti galima beveik viską: vazas, dežutes, pauošalus, paveikslus, jų rėmus ir t.t.  Tereikia kantrybės, fantazijos, šiek tiek specialių priemonių ir dar kartą kantrybės :) 
Daugiau darbų nuotraukų įkelsiu neužilgo... Laukite tesinio.
Indijos dramblys

Afrikietė


2015 m. rugpjūčio 13 d., ketvirtadienis

Šalies kontrastai

Šiandiena poilsio diena. Kažkam vėl tenka dirbti, tad aš dieną praleidžiu, kondicioneriaus ir kompiuterio draugijoje. Į lauką eiti visai nesinori, toks karštis mane žudo. 
Atėjus vakarui, mes kylame į naujų vietų paiešką. Duodu laisvę fantazijai ir aš vėl pildau svajones. Kažkada, labai senai norėjau gyvai pamatyti Burios pastatą - Burj Al Arab. Neturėjau didelių vilčių artimiausiu metu jį pamatyti, bet svojoti gi neuždrausi. Ir štai visiškai netikėtai atsiduriu šalyje, kur stovi svajonių pastatas. Progos tikrai nepraleisiu. 
Išvažiuojame anksčiau, iki vakarienės, rasim maisto kur nors mieste. 
Išvažinėdami iš Umm Al Quwain’o pamatome nuorodą į skalbyklą, sustojame - vyrui reikia kontaktų. Ieškome įvažiavimo, kuris paslėptas kažkur užkampyje. Pasukame dešinėn ir aš nustembu. Toks jausmas, kad ką tik papuolėmė į Dievo pamirštą kameplį. Pastatai apleisti, aplinkui vien šiukšlės, sudaužyti automobiliai, nieko nelaukiantys iš gyvenimo žmonės. Gavus kontaktus, nusprendžiame pasivažinėti po užkampius. Aš dar spėjau įkišti galvą i skalbyklą ir padaryti porą kadrų. 
Gatvė
Skalbykla
Autoservisas
Restoranas
Gyventojai

Besisukiojant po mažas gatveles pasidaro nejauku. Žmones šia gyvena visiškai apleistai. Spėju, čia net kanalizacijos nėra. Čia įsikūrę žmonės stengiasi išgyventi. Kažkas dirba garaže - autoservise, degalinėse klientui net nereikia išlipti iš automobilio, nes vienas darbuotojas pila kurą, kitas ima pinigus, trečias stovi kasoje, jiems visiems vadovauja vadovas ir dar keli darbuotojai dirba su prekėmis. Spėju už darbą tokiame karštyje ne milijonus jie teuždirba. Juolab, kad kuras ir automobilio valymas kainuoja centus. 
Šiose apleistose gatvelėse maža to, kad nėra ženklų, kartais ir pačios gatvės nėra, tenka prasukti pro žvyro laukus. 
Pamačius gyventojų reakciją į pravažiuojantį automobilį, pasidaro nejauku fotografuoti. Nors ir ne viskas papuolė į kadrą, tačiau toks reginys iš mano atminties dar ilgai nedings. 
Išvažiuojame
Sekantis sustojimas dideliame Šaržos miesto žiedė.
Emyratai vis nepaliauja manęs stebinti. Kaip gali būti taip, kad viename mieste prie pastato išklotos marmurinės plytos ir laiptai, o kitame - net kanalizacijos nėra? Kodėl taip yra? Ar tai teisinga? 
Gal būt, jei gerieji žmonės būtų investavę ne į didžiulių pastatų statybą, bet į visus Emyratus, vidutinis gyvenimo lygys būtų kitoks? Būtų mažesnis turizmas ir kiti pinigai. Bet nafta kažkada pasibaigtų ir kas tada būtų? O dabar, ir turizmas klesti ir miestai po truputi statosi. Gal ir gerai padarė, bet kontrastas vistiek šokiruojantis. Gal būt kažkada visi Emyratai bus pilnai civilizuoti. Reikia to tikėtis. 
Pakeliui
Marmurinės grindys
Šaržos žiede
Mes jau priartėjome prie Burj Al Arab. Papulti į šio pastato teritorija ne taip paprasta, tad mes pasižvalgome šalia ir nusprendžiame važiuoti į žmonių išpiltą salą - Jumeiros palmę. Norint papulti į pastato vidų būtina rezervuoti staliuką, minimali suma žmogui - 100 eu, už ją gausi užkandžių ir kavos. Mes dar ne tokie turtingi, tad važiuojame į Jumeiros palmė - kuri yra lyg aštuntas pasaulio stebuklas. Iš oro ši sala atrodo nuostabia, tačiau kai važiuoji mašina… Tiesiog įvažiavome į tunelį ir pravažiavome gražių pastatų kvartalą. Bet Kai atsidūrėme palmės viršūnėje. Wow. Visiškai kitoks vaizdas. 
Į salą
Palmės viršūnė - centras
Nuo salos kranto matosi beveik visas Dubajus. Štai ten tolumoje šviečia aukščiausio pasaulio pastato šviesos. Iš čia jis neatrodo toks didingas, o štai ten mano išsvajota burė. Būtent šitą vaizdą kažkada svajojau pamatyti gyvai. Nuostabu. Saloje, žiūrint į vandens pusę, visiškai tamsu, tik kažkur tolumoje matosi įvairiomis šviesomis apšviesti pastatai. Sustojame , kaip vis dėl to gražu. Padarome keletą nuotraukų ir kartas nuo karto sustojame vis kitoje palmės vietoje. Džiaugsmas apima širdį. Išsipildžiusi svajonė. Aštuntas pasaulio stebuklas. Kažkaip ne nuo tos pusės aš į stebuklus žiūrėti pradėjau. Smagu, kad šalia manęs yra kitas, toks pat žmogelis, kuris pasiryžęs su manimi kada nors pamatyti juos visus. 
Dar šiek tiek pasivažinėjame po salą ir grįžtame į miestą. Mano vyras žadėjo mane nuvežti į dar vieną gražią vietą. 
Dubai
Išsvajota Burj Al Arab
Vieta vadinasi Dubai Marina. Gaila, tačiau mums nepavyko. 
Privažiuoti į šią vietą su automobili gana sudėtinga, nes čia yra pėsčiųjų poilsio zona, kurioje yra gražus parkas, krantinė, daug kavinių ir tiesiog gražus vaizdas. Norint čia atvykti, reikia kažkur pasistatyti automobilį ir ateiti pėsčiomis. Tuo metu, kai vykome į Dubai Mariną buvo tvarkomi keliai, tad mums net arti privažiuoti nepavyko. Tik mačiau tą vietą nuo tilto. Kokią valandą laiko sukome ratus, važinėdami nuo vieno tilto ant kito ir vis neradome įvažiavimo. Prasukę dar ratą pasidavėme ir pasukome namų link. Mes vis dar turime viltį kažkur rasti maisto, nes esame alkani, kaip šunys. O dar laukia ilgas ir tolimas kelias namo.
Apie vakarienę: pakelėje atradome vietinio greito maisto užkandinę, surizikavome ir nesuklydome. Jau ne vieną kartą viešbutyje teko matyti didžiules maisto porcijas, tad šį kartą klaidos nedarėme ir pasirinkome po mažą chačiapurį. Na bent jau šitas daiktas buvo labai į jį panašus. Tai tokia lyg uždara pica įdaryta daržovėmis arba mėsa. Dėl dydžio nesuklydome, suklydome dėl kiekio - būtų užtekę ir vienos porcijos dviems žmonėms. Įdomiai jie tas porcijas duoda. Įdomu, ar jie patys tiek suvalgo? Nors dabar Ramadanas, tai galbūt akis vakare būna didesnes už skrandį :) 
Tačiau mes nosies nenukabinome, liko pusryčiams… O ryt nauja diena ir nauja kelionė. 
Vakarienė vienam žmogui, likom sotus abudu.

2015 m. liepos 29 d., trečiadienis

Desert Safari

Savaitgalis, savaitgalis, pagaliau, pagaliau, pagaliau. Po pietų keliausim pasivažinėti su džipais po smėlynus. Senai apie tai svajojau ir še tau kad nori. 
P.s. jau turiu kitų svajonių, gal kas norite padėti man jas išpildyti? O aš po to prižadu foto ir video reportažą. Komentuokite, komentuokite… :) Aš čia visai rimtai!
Pirmą kartą gyvai matytas TOKS vaizdas
Laikas iki pietų neprailgsta ir mes jau pakeliui į Dubajų, kur mus paims mūsų vairuotojas. 
Bendra informacija: http://www.desertsafaridubai.com štai čia gavome kontaktus, pasiskambinome ir susitarėme. Vairuotojas paima iš bet kurio viešbučio Dubajuje arba Šaržoje. Kadangi mes gyvenome toliau, tai teko pavažiuoti iki Dubajaus. Labai patogu buvo pasistatyti automobili Dubai Mall prekybos centre, nes aikštelė nemokama ir džipo vairuotojui gan patogu privažiuoti prie šalia esančio viešbučio. 
Mūsų automobiliai
Tatuiruotė, čia ta, kuri už pinigus :)
Kam įdomu - safario kaina buvo 180 AED (45 eu), į kainą įeina: 
  • Paėmimas nuo viešbučio ir grąžinimas atgal (Dubajuje arba Šaržoje)
  • 20-30 minučių trunkantis džipų safaris - patikėkite, to tikrai užtenka
  • Nuvežimas į bazinę stovyklą, kur Jūsų lauks jodinėjimas kupranugariais, galimybė pasimatuoti arabiškus drabužius, piešimas ant kūno su hna, vakarinis pasirodymas ir vakarienė su gaiviaisiais gėrimais. 
  • Už papildomus pinigus galima nučiuožti nuo smėlio kalno su snieglentę (sunboarding) - 100 AED (25 eu) viena lenta - plačiau apie tai, vėliau… taip pat galima pasivažinėti keturračiais - 125 AED (31 eu). 
Tiek bendros informacijos, jei ko nepaminėjau - viską galima rasti internete. 
O mes jau pakeliui į smėlynus. Automobilyje esame šeši keleiviai ir vairuotojas. Sustojame prie pakelės parduotuvės, laukiame kitų turistų. O tuo metu gatvės prekeiviai įnirtingai siūlo įsigyti skarą, kad į akis smėlio nepribirtų ir galva neperkaistų, akinius, kepures, ledų atsigaivinti, su erelių nusifotografuoti, kebabų paragauti ir taip toliau. Kaina, žinoma, turistinė, todėl ledai ir kitos gėrybės už didelius pinigus mūsų nedomina. Pagaliau visi susirinkome ir mes pasiruošę nuotykiams. Vairuotojas lepia prisisegti diržus, parodo kiekvienam, kad po ranka yra maišeliai, tam atvejui, jei bloga pasidarytų. Dar ir taip būna?  
Prieš pat smėlynus nusileidžiame padangas ir pirmyn. Vos prieš kelias minutes mano vyras buvo nuliūdęs, nes mūsų automobilis nebuvo pats geriausias iš visų. Sakė, kad mūsų džipas pats seniausias - pernai metų Tayota Land Cruiser mat jam neįtiko - bet, sako, gal vairuotojas bus pats geriausias. Ir jis nesuklydo. 
Mes praleidome visas mašinas į priekį ir likome paskutiniai. Prasidėjo… Nemoku net papasakoti to jausmo, bet man patiko. Vaizdai nerealūs: tik smėlio kopos ir kalnai… taip, kalnai. Išdrįsiu taip pasakyti, nes tos kopos viena didesne už kitą Ir mes per jas, tai į viršų, tai į apačią. Dabar suprantu kam tie diržai ir tie maišeliai yra reikalingi. Aš dar džiaugiuosi, kad papietauti nespėjome, nes tada tikrai maišelis būtų reikalingas. Jautresnio skrandžio savininkams siūlyčiau pagalvoti ar verta vykti į tokią pramogą. Nors tiesą sakant, pabandyti visada verta! Po gero pusvalandžio stojame smėlynų viduryje - grynas oras ir fotosesija. Vairuotojai pripučia automobilių padangas, judėsime į stovyklą. 
Stovykla - vaizdas iš viršaus
Stalai, kilimai, pagalvės - vakarienės vieta
Kažkur smėlynų viduryje po plačiu dangumi įsikūrusi labai jauki stovykla. Kiekvieno automobilio keleiviai turi savo rytietiško stiliaus stalą, aplinkui daug kilimų ir pagalvių, tiesiog smėlyno viduryje. Turime šiek tiek laisvo laiko. 
Mes puolame išmėginti naujos pramogos: sunboarding. O tai, pasirodo, menka pramoga. Už papildomus 100 AED gauname vieną snieglentę ir mums pirštu parodoma į kurį kalną lipti. Pramogos idėja gal ir nebloga, tačiau lipti į kalną su lentą, kai lauke daugiau nei 40 laipsnių karščio - menkas malonumas. Lipti sunku, o nučiuožti gan lengva ir greita. Tad po trijų čiuožimų baigiasi visas mano sunboardingas. Pamėginti buvo verta, tačiau čiuožimo su snieglentę ant sniego nepalyginsi. Patarimas, jei keliausite ne vienas, verta paimti  vieną lentą ir ja dalintis. Nes lipimas į viršų greitai nuvargina, o už tokius pinigus pramoga gan greitai pasibaigia - po 20 minučių jau norėsite dalintis lenta.
Sunboardas
Besiilsintis kupranugaris
Tuo metu turistai turi progą pasimatuoti arabiškus drabužius. Kaip tos moterys nešioja tas ilgas juodas sukneles? Nesuprantu. Jausmas toks, lyg būtum nešiojamoje pirtyje. Taip pat išbandėme jodinėjimą kupranugariais. Ar žinojote, kad Emyratuose kupranugariai yra labai brangūs ir labai vertinami gyvūnai? Apsukame nedidelį ratuką, nors pramoga trūko visai trumpai, bet to tikrai užteko. Man net gi pakako to jausmo, kai kupranugaris stojasi arba gulasi. Nes šiaip sau sėdėti neužtenka, yra tam tikra technika. Pirmiausiai kupranugaris kelia galines kojas - tada reikia atsilošti atgal, o kai pradeda kelti prekines - turi palinkti į priekį. Tada ir kupranugariui lengviau ir Jūs nuo jo nenuvirsite. Labai įdomus jausmas. O dar tas saulėleidis…mmmmm romantika. 
Saulei besileidžiant
Toliau keliaujame į palapinę pas moteriškė, kuri paišo su hna (henna). Tai toks augalas, kurį atitinkamai paruošus galima naudoti plaukų, nagų ar odos dažymui. Tai va, ta moteriškė palapinėje paišė tokias tatuiruotes, kurios išsilaiko iki dviejų savaičių, o po to tiesiog nusiplauna. Aš tokia tatuiruotę pasidariau vakar Dubai Mall prekybos centre už viso labo 100 AED, o čia va prašau - nemokamai. Gaila vakar nežinojau, bet ta už pinigus gražesnė buvo :) Čia mėginu paguosti taip save. Pas moterį pašonėje stovi maisto lėkštė ir vandens buteliukas. Priminsiu visiems, kad mano viešnagės Emyratuose metu, buvo Ramadanas. Tad gerbiant vietinę kultūrą, visi laukiame visiškos tamsos. Na, tiesą sakant, nelabai ten kas nuo mūsų ir priklausė, bet reikia būti dėkingiems - gėrimus mes gavome ir šviesos metu. 
Belly Dancing

Įsijungus lemputes
Saulė po mažu leidžiasi ir mes renkamės prie stalų. Visi pramogautajai yra kviečiami paragauti vietinio maisto, kuris yra labai gardus, tačiau aštrokas. Ir žinoma, deserto. O kol svečiai valgo, scenos viduryje pasirodo vyras su sijonais, kuris pradeda šokti vadinamą Belly Dancing. Tai toks šokis, kai vyras pradeda suktis vietoje, o jo kelių sluoksnių sijonai pradeda kilnotis ir suktis kartu su juo. Kad parodyti visą renginio grožį, šokėjas panaudoja lemputes ir toliau sukasi nesustodamas. Net nežinau kiek laiko viskas truko, tačiau reginys tikrai buvo įspūdingas. Labiau verta kartą pamatyti, nei skaityti, tai ką aš parašiau :) 
Vakarienė
Vėlyvas vakaras jau visai eina į pabaigą, todėl einame savo džipų link ir judame namo.
Oi, visai pamiršau paminėti, kad stovykloje galima įsigyti smėlio suvenyrų, tokius buteliukus su dažytu smėliu ir iš jo padarytu lyg paveikslus butelyje. Žinoma, meistro darbas įvertintas nepigiai. Taip pat organizatoriai pasiūlys Jums įsigyti kelias nuotraukas, kurias jie padarė safario metu. Man, tiesą sakant, jos įspūdžio nepadarė, bet jei kas susigundytų - dėl kainos galima derėtis. Ko labiau tempsite į vakarą, tuo pigesnės bus nuotraukos. Ir, kaip bebūtų keista, šioje stovykloje galima atsiskaityti kortele. Ir iš kur jie tą internetą gauna smėlyno viduryje? 
O mes jau pakeliui namo, skubame ilsėtis, nes rytoj ir vėl mūsų lauks nauji nuotykiai.

2015 m. liepos 17 d., penktadienis

Kitoks Dubajus

Rytas. Vyras vėl dirba, o aš savo poilsio valandas leidžiu arba kambaryje su kompiuteriu ir kondicioneriu arba besideginant saulėje prie šilto baseino. Smagu, kad yra internetas, tad aš ieškau sau vakaro nuotykių. 
Šiandienos planas: senasis turgus, prieskonių turgus, pliažas (paplūdimys), manau užteks neilgam vakarui, nes kažkam dar ir į darbą ryt keltis. Gerai, kad ne man :) 
Šiandieną kalendorinis penktadienis, tačiau Emyratuose penktadienis yra laisvesnė diena,  šeštadienis laisvadienis, o sekmadienį prasideda nauja savaitė - tai yra mūsų pirmadienis. Taigi šiandieną prie baseino jau ilsisi kelios šeimos, tad ir aš prie jų su savo rašliava prisijungiu. 
Ir vis dėl to įdomi rytietiška kultūra - moterys maudosi arba su drabužiais arba su maudymosi kostiumais, kurie dengia visą kūną ir dar sijonėlis koks bus, kad figūros kontūrų nesimatytų. Ir aš šalia su savo bikiniu … ech, bet karštis 46 laipsniai ir vanduo baseine šiltas, kokie dar drabužiai???
Kadangi šiandieną prasideda vietinių gyventojų savaitgalis, tad ir mes turime progą šiek tiek ankščiai, dar saulei nenusileidus, nuvykti į miestą. 
Al Mamzar Beach
Interneto ir navigacijos pagalba surandame automobilių stovėjimo aikštelę, paprastai betkur automobilio nepasistatysi, ir keliaujame pasižvalgyti po turgų. Bet kur čia… norėtume keliauti pasižvalgyti po turgų. Iškišame galvas pro langą, o ten gatvėse nei vieno žmogaus. Visi žmonės meldžiasi mečetėje, didžiulė krūva batų palikta už durų, o viduje vyksta maldos. Kas netelpa viduje - meldžiasi lauke, tiesiog gatvėje pasikloję savo kilimėlius. Ir mes - du turistai su šortais. Vyrui gal ir nieko, jis gi vyras, o aš moteris, atviru kūnu (šortai ir palaidinė trumpomis rankovėmis) maldos metu gatvėje ne pats geriausias pasirinkimas. Neilgai sprendžiant, sėdame į automobilį ir patraukiame paplūdimio link, į turgų grįšime vėliau. 
Vėl gi navigacijos pagalba nuvažiuojame gan greitai ir labai tikslingai. Nežinau, kaip čia reikėtų suktis be šio nuostabaus prietaiso, aš tikriausiai jau verkčiau kur nors kamputyje vieną posūkį praleidus, ar nuo kokio tilto ne ten nusukus. 
Kitą pusė
Apie tiltus: kartais net ir šis nuostabus navigacinis prietaisas nepadeda. Kai juostų ir tiltų daug, navigacija rodo posūkį į kairę, mes automatiškai pasukame ant tilto, kuris lyg ir veda į kairę, o jis pakyla aukščiau ir žiūrėk, jau vingiuojame i dešinę. Ir žiūrėk, tu jau kitame miesto rajone. Kartą taip valandą klaidžiojom po tiltus, nes vieną kelią tvarkė ir gaila, tačiau taip ir nepasekėme savo kelionės tikslo, alkani ir pavargę grįžinėjome namo. 
Grįžtant prie pasakojimo… Mes jau Al Mamzar Beach Park’e. Parkas yra mokamas, tad susimokome, jei atmintis nepaveda, po 5 AED (1,25 eu) ir keliaujame pasižvalgyti. O viduje ogogo… visru žalia kur dairaisi, akis jau buvo atpratusi nuo tokių vaizdų: žolė, žali medžiai, gėlės. Žinoma, per visą parką yra ištiestas vandens vamzdynas ir viskas yra nuolatos laistoma, kitaip tokio grožio mes čia neregėtume. Po tą grožį pasivaikščiosime vėliau, o dabar greitai į paplūdimį ir į vandenį atsigaivinti… Bet ne taip čia viskas paprasta… Vanduo Persų įlankoje kokie 36  laipsniai, jei ne daugiau. Jausmas tarytum lendi į labai labai sūrią šiltą vonią. Jokios atgaivos, o dar ir akis graužia. Judėdami nuo vieno paplūdimio dušo iki kito, nusprendžiame pasivaikščioti. Apėjome visą paplūdimį ir parką. Parkas tikrai labai gražus, tik ta sausra po lengva viską žudo, kartais net ir vanduo iš vamzdyno nepadeda. 

Parkas
Saulei besileidžiant
Saulei besileidžiant, judame Deiros link, į turgų. Deira, tai rajonas Dubajuje, kuris kažkada buvo Dubajaus komerciniu centru, tačiau per pastaruosius kelis metus situacija pasikeitė. Na o mes judame pasižvalgyti, kaip gi viskas ten atrodo. 
Tamsos belaukiant...
O atrodo labai netgi… kitaip. Kitaip, nei pats didžiausias pasaulio prekybos centras. 
Nors saulė jau nusileido, bet visiška tamsa miesto dar nepasiekė, todėl musulmonai vis dar laukia savo laiko, kai galės pavalgyti. Man pavyko užfiksuoti kelis įdomius kadrus. Kokybė gal ne pati geriausia, tačiau vaizdas tikrai stulbinamas. Visi musulmonai sėdi ant savo mažu kilimėlių gatvelėse, prie mečetės, parduotuvėse. Visi šalia savęs turi po plastikinį indelį vandens ir šiek tiek maisto. Jie laukia. Laukia, kol miestą apsups visiška tamsa ir jie galės valgyti. Nepraeina nei pusvalandis ir visi pradeda valgyti. Tiesiog sėdint gatvėse arba parduotuvėse ant grindų. Nežinia iš kur atsiranda didžiulės lėkštės su vaisiais ir kitu maistu ir visi pradeda vaišintis ir dalintis. Gaila nepavyko užfiksuoti šio momento fotoaparatu, nes nesinorėjo trikdyti jų ramybės, tačiau šis reginys liks mano atmintyje visą gyvenimą. Pradėjau labai gerbti musulmonus už jų ištikimybę tradicijoms ir kultūrai ir jų meilę šeimai. Nes musulmonams jų šeima yra pati brangiausia ir svarbiausia. 
Vandens taksi
Tą akimirką, kai baigėsi maisto puota, prasidėjo kitoks gyvenimas, atsidarė visos gatvėse esančios parduotuvės, visur sužiebė šviesos ir prasidėjo: “Gal Jums reikia laikrodžio? Pas mane pačios geriausios medžiagos.  Nuostabi suknelė Jūsų žmonai. O gal reikia taksi?” Mes, du balti žmogeliai, buvome lyg gardus jaukas vietos žuvims. Tokioje vietoje buvau pirmą kartą savo gyvenime. Buvo labai nejauku, ypač, kai aplink nemačiau europietiškų veidų. Įsikibau stipriau vyrui į parankę ir žygiavau toliau. Tikiuosi smalsumas mūsų nepražudys, nes maršrutą gi aš rinkau.
O šiandieną buvau labai smalsi, norėjau aplankyti senąjį turgų (Maktoum Heritage Souq) ir prieskonių turgų (Spice souq). Ir net neįsivaizdavau, ką galiu pamatyti. Bevaikščiojant išėjome prie krantinės, kur už 1 AED buvo galima su vandens taksi persikelt į kitą krantą, pamatyti įvairiai papuoštus laivelius su kuriais galima pasiplaukioti per Dubajaus upelį (Dubai creek) ir paskanauti įvairių šviežių vaisių kokteilių. Aš, kaip visada, nusprendžiau paragauti kažką naują, tad pasirinkau paprastą didžiojo kokoso vandenį, o mano brangiausias - gardų įvairių vaisių kokteilį. Ko ir reikėjo tikėtis: aš gavau pusiau sūrų pusiau saldų lengvai baltą vandenuką, o jis spalvotą gardų kokteilį. Na, kaip sakant, neparagavęs - nesužinosi. 
Senasis turgus
Deiros gatvės
Senasis turgus didelio įspūdžio nepadarė, kažkas panašaus į mūsų seną bazę - daug visko, tačiau nėra to, ko reikia. Tačiau įdomus pats išplanavimas: gatvėse pilną įvairių aukštų pastatų, o jų pirmame aukšte viena ant kitos įsikūrusios mažos parduotuvės, kuriuose gali rasti beveik viską, kuriuose mažame plote sudėta labai daug prekių, tik jos smarkiai pigesnes nei Dubaj mall prekybos centre. Man tas rajonas priminė kinų kvartalą, kažką panašaus buvau mačiusi filmuose. Netoliese krantinėje yra kraunami mediniai nedideli laivai, jais kažkur gabena įvairias prekes, aš net "beko" dėžes mačiau. Įdomu, tokiais laivais ir techniką kažkur keliauja?
Mediniais laivais plukdinami kroviniai
O apie prieskonių turgų galima būtų atskirą istoriją rašyti… Esu daug girdėjusi apie turkų turgus, kaip ten reikia elgtis ir kaip derėtis. Girdėti yra vieną, o dalyvauti, visiškai kas kitą. Labai norėjau pamatyti prieskonių turgų, pasižvalgyti po jį ir įsigyti įvairių prieskonių. Taip romantiškai buvau nusiteikusi. Kadangi vaikščiojome vėlų vakarą, žmonių ten beveik nebuvo, o pardavėjai labai stipriai lenda į akis: “Ateikite pas mane. Ne, pas mane pažiūrėkite. Jūsų žmonai patiks šitas. O gal pauostykite aną. Paragaukite štai šito.” Niekas mūsų nelietė, bet prieina taip arti, labai greitai ir ne po vieną. Man tikrai nejauku darėsi. O dar mintis galvoje sukasi, kad tik neapvogtų... nors po jos ateina kita mintis: taigi šioje šalyje už vagystes stipriai baudžiama, bet ką gali žinoti. Aš, tokia naivi turiste su fotoaparatu ant kaklo bijojau net pasižvalgyti, staigiai prabėgau pro visą turgų ir ištiktą šoko pamiršau, ką norėjau nusipirkti. Vienas pardavėjas, net roleksą siūlė ir dar siūlė užsukti pažiūrėti į jo užrakintą sandėliuką. Gal nieko ir nebūtų atsitikę, bet pasiūlymo atsisakėme ir greitai judėjome toliau. 
Prieskoniai
Gal, jei būtų dienos metas, o gal jei būtų daugiau pirkėjų… Net jeigu dabar eičiau į tą turgų antrą kartą, elgčiausi visiškai kitaip, bet tada buvo pirmas kartas ir aš buvau ištikta šoko. Beje, prieskonių mes vistiek nusipirkome. Apėjome visą turgų per aplinkui, nes tuo pačiu keliu eiti aš kategoriškai atsisakiau (pati net save nustebinau), ir prie pirmo kampinio kioskelio nusipirkau du maišus visokio gėrio. Tik su atsiskaitymu turguje labai įdomu. Kainų įprastai niekur nėra, o jie vis šneka, kad tau viskas patiks, viskas bus pigu ir taip toliau, bet nei velnio. Ir kai skaičiuoja pilną sumą reikia būti labai atidėms, nes jie taktiką yra atidirbę: kol aš užsisvajojusi žvalgiausi po visokius prieskonius, mano brangiausias stebėjo skaičiuotuvą, bet netikėtai priėjo kitas pardavėjas iš šalimais esančio kioskelio ir pasiūlė paragauti džiovintų vietinių vaisių ir… Tik nuvedi akis nuo skaičiuotuvo, žiūrėk - suma jau padvigubėjo. O pardavėjai tokie malonus kioskelyje, duoda viską ragauti, o po to BAC ir už viską susimoki. Kažkaip įtariu, kad net ir už maišelius priskaičiuoja… kai mums priskaičiavo 460 AED, aš net žagtelėjau. Pradėjome derybas, nusiderėjome iki 300 AED, būtų galima ir dar daugiau nusiderėti, tik mes pinigus per anksti parodėme ir derybos buvo baigtos. Jausmas, grįžus namo, buvo šiaip sau, jaučiausi apgauta. Bet vėl gi, nepamėginęs - nesužinosi. Jei man pasitaikys kita tokia proga, aš būtinai pasidomėsiu dėl kainų, stebėsiu viską, ką daro pardavėjas ir dar nepirksiu visko vienoje vietoje. Taip nenuotaikingai pasibaigė mano diena kitokiame Dubajuje. Pasimokiau, padariau išvadas, dabar žinosiu. Bent tiek gerai :) 

2015 m. liepos 10 d., penktadienis

Didysis Dubajus

Pro viešbučio langą
Rytas. Išlydėjau vyrą į darbą, o pati drybsau lovoje. Poilsis. 
Birželio 18 diena. Emyratuose prasidėjo Ramadanas. 
Ramadanas - musulmonų pasninko mėnuo. Trisdešimt dienų musulmonai turi susilaikyti nuo valgymo, gėrimo, rūkymo, sekso ir kitų gyvenimo malonumų. Kiekvieną ramadano mėnesio dieną viso pasaulio musulmonai keliasi prieš aušrą, kad pavalgytų ir atliktų savo fajr maldą. Laikoma, kad maldos nuopelnas ramadano mėnesį yra žymiai didesnis negu kitu metų laiku. (wikipedia.org informacija)
Paprastai tariant, kol yra pakilusi saulė, musulmonams negalima nei valgyti, nei gerti, nei džiaugtis kitais gyvenimo malonumais. Tačiau, kai saulė nusileidžia, musulmonai baigia savo maldas ir susiburia visi kartu pietauti. Jų pietų stalas būna nukrautas įvairiu maistu ir visi šeimyniškai dalinasi. Vakare teko pamatyti kokiais kiekias jie valgo vakarienę, jų stalai būna nukrauti tradiciniu maistu. Susidaro jausmas, kad tiek suvalgyti per vieną kartą neįmanoma, nors jų ruošiamas  rytietiškas maistas labai gardus.  Tačiau man lengva kalbėti, aš gi pietus pavalgiau, o dar ir vandenį visą dieną geriau, o jie valgė tik ankstyvą rytmetį, kai saulė dar nebuvo pakylusi. 
Pamąstymai: nevalgyti visą dieną tokiam karštyje tikrai įmanoma, čia jeigu nedirbi smarkiai visą dieną. Tačiau valgyti iš tiesų nesinori, bet negerti... man tai būtų neįmanoma. Mūsų organizmas nėra įpratęs prie tokių karščių, tad išbūtų čia be vandens daugiau nei 12 valandų neįmanoma. 
Fontanai
Ryte viešbutyje išsiaiškinau,kad norint gauti pietus, juos reikia užsakyti į kambarį, nes reikia gerbti vietinius papročius ir nesirodyti su maistu ir gėrimais viešumoje. Netgi automobilyje nepatartina valgyti ir gerti, nebent turite labai užtamsintus langus. Nors ramadano metu yra draudžiami visi malonumai, viešbučio teritorijoje vidiniame kieme ne musulmonams galima naudotis baseinu. Džiugu girdėti, būtinai pasinaudosiu šia galimybe. 
Pirmą dieną vienai buvo labai nejauku. Kadangi vyras dienos metu dirba, o gyvename mes ne pačiame Dubajuje, o Umm Al Quwain’e, kur baltai mergaitei nesaugu vienai vaikščioti, man tenka dieną praleisti viešbučio teritorijoje. Ilgai kaupiausi ir žiūrėjau, kad vidiniame kieme nebeliktų viešbučio darbuotojų, nes darbuotojai visi tamsiaodžiai vyrai (afrikiečiai ir indai, čia aš pati tokią išvadą pasidariau), kalendoriuje ramadanas, tad man visai nesinorėjo lįsti su bikiniu prie baseino ir atkreipti į save dėmesį. Poilsiautojų paprastą darbo dieną čia irgi nebūna, tad baseinas visas mano. Pagaliau galiu pasilepinti saulėje ir pasimėgauti vandens gaiva. 
Fontanai
Atidarau kambario duris, o už lango karštis ir tvankuma, kokie 45 laipsniai, saulė stovi zenite ir niekur trauktis nesiruošia. Galima pasislėpti šešėlyje po skiečiais, bet jie nuo karščio visai negelbėja. Greičiau, greičiau į baseiną. Perbėgu per įkaitusias plyteles - ant jų kiaušinį tikriausiai iškepti galima ir lendu į baseiną. Bet ne taip viskas paprasta, kaip norėtųsi. Baseino temperatūra daugiau nei 36 laipsniai, jausmas toks, tarytum lįsčiau į šiltą vonią. Na jau ne, tokią karštą dieną į šiltą baseiną aš tikrai nelįsiu. Bėgte per karštas plyteles į kondicioneriumi išvėdinta kambarį ir į šaltą dušą. Bet ir čia laukia staigmena. Karšto vandens viešbutyje nėra, o tiksliau pasakius - šalto vandens nėra. Per tokį karštį vanduo vamzdyne įkaista ir pasidaro šiltas. Ji šiek tiek vėsesnis nei vanduo baseine, tad sąlyginai pavyksta atsigaivinti. Taip ir praleidau savo pirmą dieną Emyratuose - sėdėjau viešbutyje su įjungtu kondicioneriumi
Burj Khalifa
O tada atėjo vakaras. Grįžo vyras. Vakarienė. Ir pagaliau į Dubajų, į Dubajų, pagaliau į Dubajų.
Dubajus, tai greičiausiai pasaulyje augantis miestas. Iki jo reikėjo važiuoti daugiau nei 50 km. Niekada nebūčiau patikėjus, kad galima taip ilgai važiuoti šešių juostų keliu, artėjant vėlyvam vakarui. Keliai, lyg autostrada, o joje dar ir kamštyje galima stovėti. 
Emyratuose gyvenimas verda naktį. Dieną niekas nelenda į lauką iš kondecioneriumi atvėsintų patalpų, kai kurios parduotuvės nedirba visai, o naktį, kai temperatūra nukrenta iki 35, o saulė jau nebekaitina, žmonės pradeda gyventi. Atsidaro parduotuvės, išlenda turistai ir gyventojai. Gatvės tampa gyvesnės, prasideda judėsis. Nors dieną miestas atrodo lyg išmyręs.
Ramadano metu didieji miestai papuošti lemputėmis, viskas aplinkui mirga, blizga, tai tarsi antros Kalėdos. 
Važiuojame aukščiausio pasaulio pastato link - Burj Khalifa. Tai 163 aukštų, 828 metrų pastatas. Jis yra pats pačiausias iš visų pasaulio pastatų. Aukščiausias pastatas, turintis daugiausiai aukštų, didžiausią liftų instaliaciją, aukščiausią ir didžiausią apžvalgos aikštelę, 144 aukšte įsikūręs aukščiausias naktinis klubas, taip pat yra ir aukščiausias restoranas, iš čia buvo leidžiami aukščiausi pasaulyje fejerverkai ir taip toliau. O šalio jo įsikūrė Dabai Mall - didžiausias pasaulyje prekybos centras - tikriausiai visų moterų svajonė :) ir didžiausi pasaulyje grojantys fontanai. Pagaliau atvykstame į automobilių aikštelę, kuri tikriausiai irgi didžiausia, nusifotografuojame vietą, kur pastatome automobilį, nes veliau gali tekti ilgai jo ieškoti ir keliaujame pasižvalgyti. Šiame prekybos centre galima rasti viską, ko tik širdis geidžia. Šiek tiek pasižvalgome ir keliaujame prie fontanų. Jie groja kas pusvalandį ir kiekvieną kartą vis skirtingą klasikinę arabišką melodiją su skirtingu pasirodymu. Tik Ramadano metu fontanas dirba saulei nusileidus - nuo 19:30 iki 23:30. Pakeliui nusiperku pačių skaniausių, kokių tik esu ragavusi pistacijų ledų (jie tikrai buvo patys skaniausi) ir šou prasideda. Didžiuliame baseine - Burj Khalifa ežere - įsikūręs 275 metrų fontanas, kuris išauna vandens srovę iki 150 metrų aukščio. Neįsivaizduoju, kokio stiprumo spaudimas turi būti vamzdžiuose, kad taip padaryti ir dar grojant muzikai pataikyti į taktą. Norintieji netgi gali pasiplaukioti maža valtele šiame Burj Khalifa ežere, na žinoma, ne už dyką. Fontanų pasirodymas tikrai nuostabus, tikrai ištaikysiu progą ir atvyksiu vėl jo pažiūrėti.
Tikrai aukštai iššauna
Pakilti į aukščiausią pasaulio pastatą taip pat nedrįsome, nes rezervuotis bilietus reikia smarkiai iš anksto, bet ir kainą už pusvalandį šios pramogos kainuoja nuo 125 iki 500 AED (31-125 EU) žmogui, o pakilti galima nuo 124 iki 148 aukšto ir ne faktas, kad mapatysi gražų vaizdą. Nors debesų čia beveik visai nėra, tačiau visą laiką lauke stovi smogas, per kurį ne visada eina pamatyti apylinkes.
Apžiūrėjus prabangiausias ir didžiausias pasaulio vietas, keliaujame namo, nes dar laukia ilgas kelias ir galimi kamščiai, kuriuose galima stovėti net ir pirmą valandą nakties.
O žmonės šiame Dubajaus rajone labai skirtingi. Prekybos centras pilnas visų pasaulio šalių atstovų, todėl vaikštant ten su šortais ir trumpa maikute nesudarė mums jokių nemalonumų ir jokio diskomforto nepatyreme. Nes tokių žmonių, akip mes, pilnas centras, o tradicinių arabų mažuma. Čia netgi vienai būtų saugu vaikščioti - sveika civilizacija. 
Na o mes jau pakeliui namo… Iki greito.