Kovo 30 - pamąstymai

Astorgoje palikta LT Karinių Jūrų Pajėgų vėliava

Rytas prasidėjo įprastai - pusryčiai, daiktų susikrovimas ir į kelią. Ryte prie katedros kartu su Simmy sutraiškėme vietinį skanėstą ir su žodžiu “Pamplona” jį pasidalinome. Taip mums liepė padaryti vietinės kėpyklėlės pardavėjas. Kaip tarė, taip mes ir padarėme, gal atneš kokią sėkmę :) 

Keliauju viena ir dar net nenutuokiu kokia nuostabi diena manęs šiandiena laukia…
Bet ne visada ir ne viskas būna tobula…

Rytas

Priešpiečių metu nutariau pagaliau paragauti vietinių bocadillos (sumuštiniai su kumpiu ar sūriu) - feeling disapointed (jaučiausi laaabaai nusivylusi), geriau jau parduotuvėje bučiau ką nors nusipirkusi ir pigiau būtų buvę ir skaniau. Užsukau į kavinaitę, kuri buvo šalia viešbučio ir už pusę batono su 3 gabaliukais sūrio sumokėjau 4.20 eu, dar paprašiau ketčiupo, nes tokį sausą sumuštinį valgyt buvo neįmanoma, tai už ketčiupą žinoma teko primokėti. Net nebenoriu užsibūti šitoje vietoje, nuotaiką visiškai sugadinta - tai buvo pats brangiausias ir šlykščiausias sumuštinis, kokį esu valgiusi. Greitai prarijau jį ir nuėjau ieškoti parduotuvės. Gerai, kad bent oras lauke geras. 

Tas kvailas sumuštinis tiesiog viena maža nesąmoninga smulkmena, lyginant su visą dieną. Šiandiena keliauju per kalnus, vaizdus aplinkui sunku apibūdinti iki kiek visa gamta nuostabiai graži. Net verkiau eidama, tiek laimės širdyje netelpa. Vis dėl to kalnai mano stichija. Kad ir kaip bebūtų sunku juose keliauti, visi vargai atsiperka, kai atsiveria nuostabūs vaizdai. Kylu aukštyn, oras po truputi pradeda bjurti, kaupiasi debesys, kyla vėjas. Bet vaizdas… baltos kalnų viršūnes, kurios pradeda maišytis su juodu dangumi…Pakylus aukščiau atsiveria dideli slėniai, toks jausmas, kad gali matyti visą pasaulį iš viršaus. Man trūksta žodžių apsakyti visą tai, ką mačiau..

Kelias būna visoks

Kelyje vėl sutikau Kateriną, kelis kilometrus nužygiavome kartu. Papasakojau jai savo išgyvenimus ir įvairias mintis, kurios kyla kelyje: eidama randu daug atsakymų, kyla daug naujų minčių. Toks jausmas, kad nuvykus iki Santjago daug kas paaiškės, tačiau kelionė tuo nesibaigs. Katerina pasidalino savo mintimis: ji kelyje ieško laisvės. Ji nori mintyse išsilaisvinti iš savo seno gyvenimo ir minčių. Ir panašu, kad jai po truputi tai pavyksta. 

Kaimas

Vakar su Katerina daug kalbėjome apie Camino, žmones ir santykius tarp jų, apie patogų gyvenimą. Labai liūdna, kad kai kurie žmonės nesugeba susigyventi su savimi ir bijo vienatvės. Kartais, jie netgi visą savo gyvenimą pasiryžę pragyventi nelaimingai, kad tik nebūtų vieni. Netgi keliaudami per Camino, tokie žmonės stengiasi susirasti kompaniją ir eiti su bet kuo, kad tik ne vienam. Jie nesugeba ir nežino ką reikia daryti, kai būna vieni. Aš dalį Camino nuėjusi viena supratau, kad sugebu būti viena, tačiau tuo pat metu nesijaučiu vieniša. Aš džiaugiuosi kiekvieną akimirką, džiaugiuosi geru oru ir mane supančia gamta. Esu laiminga, nes turiu nuostabią šeimą: mamą ir brolį, turiu puikes drauges, kurios visada mane palaiko. Praeityje padariau keletą nelabai protingų sprendimų - ir bijojau pasijusti vieniša, tačiau su laiku supratau, kad reikia tiesiog išeiti iš patogumo zonos ir pamėginti gyventi kitaip. Pradžioje sunku, tačiau vėliau supratau, kad tai buvo teisingi sprendimai, kurie padarė mano gyvenimą kitokį. Susigyvenau su savimi ir supratau, kad galiu jausti gyvenimo pilnatvę ir nesijausti vieniša. 

Vietinio gyventojo gaminamos lazdos

Gaila, tačiau ne visi žmonės suvokia, kad jie gali gyventi taip kaip nori, kartais net go vieni ir dėl to nebūti vieniši. Kartais reikia tiesiog pabandyti kažką padaryti vienam ir atrasti savo gyvenimo kelią. O kai pats žinosi, ko nori iš gyvenimo, tada ir supratimas apie gyvenimą, bendravimą ar santykius su kitais žmonėmis visiškai pasikeis. Nebus prisirišimo prie žmonių. Suvokiau, kad žmonės mūsų gyvenime ateina ir išeina. Ir reikia mokėti juos paleisti, o ne prisirišti prie savęs. Tai kaip tas užrašas ant sienos, kurį mačiau kelyje: “Peace: it does not mean to be in a place with no noise, trouble or hard work. It is means to be in the midst of those things and still be calm in your heart” ("Ramybė: tai nereiškia, būti vietoje, kurioje nėra triukšmo, problemų ar sunkaus darbo. Tai reiškia būti visų šių dalykų apsuptyje, tačiau vis tiek išlikti ramiam savo širdyje. ")

Kalnai

Niaukiasi

Kadras iš pasakų miško

Pakeliui

Manjarin

Apie gamtos grožį - maža to, kad mane supa neapsakomo grožio kalnai, aš dar ėjau pasakų miške. Medžiai apžėlę samanomis, tikriausiai taip yra dėl permainingo ir gan vėsaus oro. O pamačius kalnų masyvą norėjosi klykti iš džaiugsmo. Jie tokie trikampiniai ir statūs - dar nebuvau mačiusi tokių kalnų. (Esu keliavusi tik Slovakijos kalnuose). 

Jose

Šiandiena nusprendžiau pasilikti Manjarin alberge. Vienas pažįstamas pasiūlė apsistoti šiame kalnų namelyje, jis minėjo, kad ten nebus nei vandens, nei elektros, nei šildymo, tačiau kalnų namelis ir ten gyvenantys žmones paliks neišdildomą įspūdį. Jau nusprendžiau, kad nakvosiu būtent ten, tad parduotuvėje nusipirkau maisto ir morališkai pasiruošiau šaltai ir tamsiai nakčiai. Iš vienos pusės didelis nepatogumas, iš kitos nuostabus jausmas nakvoti kalnų namelyje ir pasijusti tikru piligrimu. Kaip bebūtų kažką aukoti visada tenka. 

Keli piligrimai irgi planavo ten pasilikti, o aš ėjau ir svajojau, kad kaip būtų smagu, jei bučiau vienintelis piligrimas. Tada būčiau galėjusi įsijungti savo ciklopą (lempą), susivynioti į šiltą miegmaišį, pasiimti skardinę alaus ir riešutukų (kuriuos jau turėjau kuprinėje) ir rašyti, rašyti, rašyti, nes ko toliau į kelią, to daugiau minčių sukasi galvoje.

Angel

Pietums paella su jūros gėrybėmis

Ir kaip  sakant: "Būk atsargus su norais, nes jie gali išsipildyti."
Pagaliau atėjau į albergą, sakyčiau net gi labai laiku, nes oras lauke dar labiau subjuro ir kalnus apsupo didelis vėjas ir pradėjo lyti. Alberge mane pasitiko trys vyrukai, pasidomėjo ar noriu pailsėti, ar pasiliksiu nakvoti. Pasakiau, kad pasiliksiu nakvoti ir man buvo parodyta vieta, kur galiu pasilikt daiktus ir pailsėti. Vaizdelis manęs nesužavėjo visiškai: tai buvo toks lūšnynų namelis kalno viršūnėje, su čiužiniais palėpėje. Bet aš net susivokti nespėjau, kaip mane pasodino prie stalo, įdėjo jūrų gėrybių paelijos, davė paragauti krosnyje keptos naminės duonos, įpylė vyno taurę, šiek tiek naminės kalnų trauktinės ir palinkėjo skanaus. Po pietų dar gavau tortilla de chocolate (šokoladinė tortilija), kuri buvo vienas skaniausių desertų pastaruoju metu. Svetingumas neišpasakotas, net nejaukiai pasijutau. Ir prie viso šito, dar gavau gražius karoliukus iš akmenų dovanu. Net pasimėčiau, nežinojau, kaip į viską reaguoti. Ko norėjau, tą ir gavau - buvau vienintelis piligrimas šitoje keistoje ir šiek tiek nejaukioje vietoje kalno viršūnėje, kartu su trimis vyrukais, kurie šneka ispaniškai. Tačiau pasirinkimas vienas iš dviejų - arba keistokas albergas, kur nejauku, bet šilta (pečiūkas buvo pakurtas, tad šalta tikrai nebuvo ir net šviesa buvo, nors tualetas buvo laukinis, o vanduo tik bakeliuose, tad šitą gėrį reikia taupyti), arba šaltas ir drėgnas oras lauke (o lietus jau buvo įsismarkavęs). O su kalnais juokauti neverta, tad pagalvojau, kad viskas yra taip, kaip turi būti ir nusprendžiau pasilikti alberge. 

Padėkojau už maistą ir pakilau į viršų ilsėtis. Būdama viršuje visus daiktus susidėjau taip, kad jei kartais kas nors nutiktų, galėčiau griebti miegmaišį ir batus ir lėkti iš čia kuo greičiau. Apačioje girdėjau vyrukų balsus, pasirodo buvo vieno iš jų - Angelio gimtadienis. Mėginau būti budri, tačiau nuovargis padarė savo ir su baime ir nerimu smigau porai valandų. 

Ir tarta con chocolate

Atsibudusi ilgai rašiau dienoraštį, turėjau daug laiko - čia nei elektros telefonui pasikrauti, nei šviesos viršuje, o apie internetą net kalbos nėra. Gal ir gerai, reikia ir tokių dienų, tada beveik visiškai susilieji su gamta. 

Tik susiruošiau keltis, girdžiu iš apačios Jose jau kviečia prie vakarienės stalo. Vyrukai liko dviese: Jose ir Angelis. 

Jose - buvęs virėjas, jam virš 50 metų. Ne vienerius metus jis praleido dirbdamas įvairiuose baruose ir kavinėse, vėliau 4 metus keliavo - piligrimavo, o dabar gyvena čia Manjarine ir jeigu gerai supratau, dirba čia kalnų kasykloje. Iš veido matosi, kad vyrukas daug ką patyrė savo gyvenime. Jo kompanjonas Angelis - jam keturiasdešimt keli. Jam patinka piešti ir fotografuoti. Vėliau gavau kelis jo mažus piešinukus, kuriuos jis nupiešė man. 

Vakarienė

Susėdome prie vakarienės stalo ir pradėjome bendrauti. Vakarienei vyrukai paserveravo vietoje rūkyto kumpio, sumuštinių su paštetu ir sūriu, pinčių su morkų džemu ir rūkytomis dešrelėmis (tarp kitko laaaabaai skanu buvo), keptuvėje pasišildėme čiorizo dešrelių, pora net lauktuvių gavau, ir žinoma nebuvo pamiršta naminė duona. Tobula, kas gali būti geriau. Visą vakarą kalbėjome apie auras, energijų srautus ir panašias gyvenimišas temas. Dar gavau dovanų vieną iš akmenukų, kuriuos Jose renka kalnuose ir Angelio mažą dievybės simbolį - vežliuką. Labai smagiai ir įdomiai bendravome ir visas mano nerimas dingo. Labai džiaugiausi, kad pasilikau šioje vietoje. Tikrai įgavau naujos gyvenimiškos patirties. Jose labai norėjo, kad pasilikčiau dar dienai, žadėjo pamokyti virti morkų uogienę ir kepti šokoladinę tartą, bet susitarėme, kad jis parašys man receptus :) Dar šiek tiek pabendravome ir išsiskirstėme miegoti...

O apie naktinį kalnų orą brukštelėsiu vėliau ;) ir taip šiandiena jau daug papasakojau :) 

Labanaktis - nakvynės vieta :)