 |
| Labas ankstyvas rytas :) |
Sėdžiu autobuse - keliauju atgal. Camino de Santiago pasibaigė, bet gyvenimo kelionė tęsiasi.
Prieš pat kelionė, brolis padovanojo man mažą spynelę su dvejais rakčiukais ir pasakė, kad turiu pakabinti ją labiausiai man patikusioje vietoje. Visos kelionės metu ieškojau šios vietos, tačiau niekaip negalėjau apsispręsti. Vis galvojau, kad rasiu šią vietą Santjage, bet atvykusi ten, neradau tokios sau mielos vietelės.
Grįžtu atgal į O Cebreiro, tai viena gražiausių ir man labiausiai patikusių vietų. Tai mažas jaukus akmeninis miestelis, tokios vietos man yra žymiai jaukesnės, nei dideli miestai, kad ir kokie gražus jie bebūtų. Planuoju spynelę palikti ten.
Grįžtant atgal, vėl atsirado tas Camino jausmas, vėl jausmai užgniaužia kvapą, aš ir vėl matau kalnus aplinkui. Mano pirmojo traukinio draugai šiandiena keliauja į Tricastelą, tai apie 30 km nuo Cebreiro, o aš tikiuosi, kad man pavyks pasigauti kokią mašiną ir nutranzuoti iki Tricastelos.
 |
| Ir vėl viskas nuo pradžių |
Atvykus į Cebreiro vėl atsirado vidinis jausmas, sakantis, kad reikia neskubėti. Sustojau patikusioje kavinaitėje cafe con leche ir išsitraukiau pusryčius iš kuprinės. Iš vienos pusės reikėjo paskubėti, gi nežinau kiek laiko truksiu tranzuodama, o gal net reikės nužygiuoti tuos 30 km, bet vidinis balsas ramino, kad viskas bus gerai.
Tad dar šiek tiek pasivaikščiojau po miestelį, kol nepradėjo lašnoti. Sveiki atvykę į Galiciją, vėl :D Vidinis balsas liepė persiauti batus. Savo nuvaikščiotus kedus planavau palikti kelyje, ten kur jiems ir vieta. Taip pat planavau tranzuoti iš karto nuo Galicijos. Bet dar kartą paklausiau vidinio balso ir nusprendžiau dar šiek tiek pasivaikščioti per kalnus. Kadangi kelią jau žinau, žinojau ir tai, kad už kelių kilometrų vėl išeisiu į kelią automobiliams, surizikavau ir nusprendžiau dar pasivaikščioti.
 |
| Grožis niekur nedingo |
 |
| Ir vėl kalnai |
 |
| O Cebreiro |
 |
| Palikti žali kedai |
Radau nuostabią vietą, kurioje ir buvo palikti mano stebuklingi žali kedai, su kuriais nuėjau ne vieną šimtą kilometrų. Visos kelionės metu, tokių, kelyje paliktų batų, mačiau nei vieną ir ne du. Tad ir saviškius palikau ten, kur jiems ir vietą - kelyje šalie geltonos rodyklės.
O kelias iš tiesų stebuklingas - nutranzuoti pavyko gan greitai ir apie pietus jau buvau Tricasteloje. Beje Cebreire taip ir neradau vietos, kur galėčiau pakabinti brolio dovanotą spynelę, bet vienoje parduotuvėje man pasakė, kad rasiu vietą Tricasteloje - koks sutapimas, kad keliauju būtent ten.
O Tricasteloje bevaikštinėdama radau vietą ir pakabinau savo spynelę ant bažnyčios vartų, kurie buvo papuošti kriauklės formos (Camino simbolika) ornamentu. Dar turėjau šiek tiek laiko pasivaikščioti po miestelį. (Kai pati keliavau pro šį miestelį, neturėjau galimybės taip nuosekliai jį apžiūrėti.)
Po pietų pagaliau susitikau žmones iš pirmojo Camino traukinio: Martiną, Jeppę ir Beth. Gaila, kad Simone ir Agnese jau yra Sarrijoi, jų pamatyti jau nebeturėsiu progos.
 |
| Brolio dovanota spynelė |
 |
| Daug ką reiškianti vieta |
 |
| Tricastela |
Jiems sekasi puikiai, jie žygiuoja labiau atsipalaidavę, nes turi daugiau laiko, todėl mėgaujasi keliu tiek, kiek nori. Beth rašo savo universitetinį darbą ir kartas nuo karto veda interviu su piligrimais. Jeppe numetė jau ne vieną kilogramą ir su šypsena keliauja toliau, o Martinas vis dėl to nusprendė keliauti aplink pasaulį ir grįžęs po Camino pradės planuoti didžiąją kelionę.
Na o aš atlikau jau visus darbus, kuriuos norėjau padaryti kelyje. Radau atsakymus į klausimus, kurių neturėjau ir jau rytoj žygiuosiu paskutinius 20 km iki Sarrijos autobusų stoties.
P.s. tuo metu dar to nežinojau, bet kelias ir vėl mane nustebins… iki ryto.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą