Pavargęs ir sušalęs piligrimas, ką tik praėjo dar 34 km. Lijo visą dieną. O dabar, atėjus į albergą, išlindo saulė. Šiąnakt nuostabiai pailsėjau. Net nežinau, ar dėl to kad buvau žiauriai pavargus po vakar dienos 52 km, ar dėl to kad saldžiai išsimiegojau viena. Visą dieną ėjau vieną…Vėl. Nors ne, negaliu sakyti, kad vieną. Mane ilgą kelia lydėjo du šunys. Bet apie viską nuo pradžių.
Rytas atrodė visai gražus, gerai pailsėjus ir skaniai papusryčiavus išsiruošiau į žygį. Bet neilgai truko. Po truputi dangus pradėjo niauktis, aš dar spėjau vaivorykštę pamatyti, sugedo viena grotuvo ausinė ir išsikrovė fotoaparato akumuliatorius. Apie jį, žinoma, vakar reikėjo pagalvoti. Gerai, kad apie antrą akumuliatorių prieš kelionę pagalvojau. O dar ir lyti pradėjo, baigėsi gražus rytas, prasidėjo papiktinta diena. 10 km visiškoje tyloje, be muzikos, be žmonių. Nei vieno sutikto žmogaus kelyje. Kur jie visi?
Viename kaime prie manęs prisijungė du gan stambus šunys. Pradžioje išsigandau lengvai, bet pagalvojau, kad tuoj praeisiu per kaimą ir jie liks prie savo namų. Bet ne, pasirodo jų namai kitame kaime. Ten, kur link aš žygiavau. Pradžioje buvo labai net nejauku tokioje kompanijoje, bet po to, kai pamačiau, jog jie gan draugiški man pasidarė visai smagu: toks tikras piligrimas su dviems paklydusiais šunekais. Net jei aš sugalvodavau sustoti ir pailsėti kelias minutes, šunekai sustodavo ir manęs palaukdavo. Tokią rimtą palydą turėjau.
Kadangi muzikos neturėjau, turėjau daug laiko pagalvoti apie savo pastaruosius išgyvenimus. Taip pat galvojau, kaip šiandieną šalta ir šlapia, kad net negali sustoti kur nori ir kada nori. Nors šalta visai nebuvo, bet tas lietus ir vėjas, pučiantis į veidą, užkniso juodai. Aplinkiniai vaizdai visai nedžiugino - labai panašus į Lietuvą. Toks jausmas, kad dalį laiko palei Vilhelmo kanalą ėjau, o po to įvairiais miško takeliais. Toks gamtovaizdis labiau džiugintų gražią saulėtą dieną. Vėl supratau, kad esu civilizacijos auka - na bent jau to metu, kai išeinu iš patogumo zonos, nors pas mane ji labai plati. Taip pat supratau, kad myliu savo kojas. Dar nuo paauglystės buvau nepatenkinta savo kojomis. Visu kūnu buvau patenkinta, o kojos atrodė per storos. Nejaugi reikėjo nueiti daugiau nei 300 km, kad suprasčiau, kokias nuostabias kojas aš turiu. Tikriausiai reikėjo. Jos kiekvieną dieną nužygiuoja kelis dešimtis kilometrų, jos neša daugiau nei 10 kg sveriančią kuprinę ir man jų visai neskauda ir pūslių aš neturiu. Dabar galiu drąsiai sakyti: "AŠ MYLIU SAVO KOJAS!!!"
Pagaliau alberge, karštas dušas, daug karšto dušo ir į maisto medžioklę…
Tiek žinių iš šiandienos, šiek tiek skauda pėdas, labanaktis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą