Vis dar balandžio 5 - paskutiniai kilometrai

Mėlynų langų nameliai

Kaip jau minėjau pakeliui sutikau vaikinus Lucą su tėvu ir Chrisą ir kelionę tęsiau su jais. Ko arčiau Santjago, to labiau manęs jau niekas nebestebina. Gamta tokia pati. Kalvotų vietovių visai nebeliko ir viskas pradeda panašėti į Lietuvą, tik augalija šiek tiek kitokia. Vienoje miško pusėje gali augti eglės, o kitoje eukaliptai. Galvoje sukasi viena mintis: “Liko visai nedaug”, tad užsidedu ausines ir varau sau, kaip tankas, arba tiksliau pasakius, kaip 4 varomųjų ratų visureigis. 

Azua miestelio paradas

Keliaujame, tai visi kartu, tai po du, tai po vieną, bet stengiamės laikytis nedideliu atstumu vienas nuo kito. Nusprendėme, kad į Santjagą atvyksime visi kartu, tad reikia nepasimesti. Pietaujame Azua miestelyje. Pirminis planas buvo apsistoti pietums alberge (tą sužinojau kelionės pabaigoje, kad municipal alberge gali sustoti pietums ir pasinaudoti jų poilsio zona, lyg ir nemokamai, tačiau pamėginti taip ir neteko, kad drąsiai teigti negaliu), bet albergas buvo uždarytas, tad apsipirkome parduotuvėje ir papietavome aikštėje ant suoliuko. Gal ir gerai, nes mums teko puiki galimybė pamatyti vietinę šventę ir gatvės paradą. 

Buvo tikrai labai smagu. Po pietų užsukome į kavinę kavos, kur parado dalyviai dar kartą mums pagrojo įvairiais instrumentais, tad linksmai praleidome popietę. O dar ir Zigmas mus pavijo ir prisijungė kavinėje arbatos. 

Pietūs ant suoliuko

Na ką gi, atsipūtėme, pailsėjome ir toliau į kelią. Orelis po truputi drėgsta - tai čia lyja, tai čia purškia. Kojytės jaučia, kad keliauja nuo 5 ryto, tačiau nuotaika gera. Pakeliui su šypsena sveikinuosi su vietiniais gyventojais, sakau: “Buenos diaz”, o vienas vyrukas klausia manęs: “Ar tu jau valgei pietus?”. Sakau: “Taip, o kas?”. O jis ir klausia manęs: “Ar žinai kuo skiriasi "buenos diaz" nuo "buenos tardes"?”. Sakau: “Na taip, laba diena ir labas vakaras”, o jis man ir atsako: “Ne, "buenos diaz" reikia sakyti iki tol, kol pietų nevalgei, o "buenos tardes" - jau po pietų”. Na, sakau, tada: “Buenos tardes”. Va taip linksmai ir pabendravome su vietiniu vyruku. 

Šiandieną nužygiavau apie 50 km. Tai jau antras kartas šios kelionės metu, kai nukeliauju per dieną tokį atstumą. Iki Santjago lieka vos 20 km, gaila kad jau vakarėja, motyvacija pakilus iki tiek, kad bučiau galėjusi ir iki pat Santjago nueiti. Tik vat įdomu, kaip būtų buvę su albergo paieškomis 10 vakaro :) Bet tikslas jau beveik ranka pasiekiamas, tad savęs nebevarau ir eisiu ilsėtis. Juolab, kad sutarėme su vyrukais, kad finišą kirsime kartu. 

Ryt planuojame vėl anksti keltis, norime pasiekti Santjagą dar iki 11 ryto. Reikia rasti albergą, pasilikti ten daiktus ir spėti į mišias. Ryt sekmadienis, tai lyg svajonės išsipildymas, nes kažkur pasąmonėje norėjau Santjago katedroje pamatyti sekmadienines mišias. Dar labai norėčiau pamatyti botafumeiro, bet kiek skaičiau internete, jį leidžia tik vasaros sekmadieniais ir per šventes. Botafumeiro yra vienas didžiausių pasaulyje smilkintuvas, naudojamas kulto apeigose Santiago De Compastelo katedroje. Iš ispanų kalbos verčiant, žodis "botafumeiro" reiškia leidžiantis dūmus. Na ką darysi, gal būt pasiseks kitą kartą. 

Traktoristai

Batai

Eukaliptai ir eglės

Piligrimas su skiečiu

Alus geroje kompanijoje

O šį vakarą su vyrukais eisim valgyti aštuonkojų ir gerti alaus. Luco tėvas Nicola, labai nori pavaišinti mus alumi, nes mes šiandiena įveikėme tikrai nemaža atstumą. Jis labai susižavėjo mano stipriu charakteriu. Kaip tokia mergaitė, sugeba nueiti daugiau nei 50 km per dieną su 10 kg sverenčia kuprine ant nugaros ir dar su šypsena veide. Iš jo išgirdau labai miela man komplimentą. Lucą išvertė iš italų kalbos, nes Nicola kalba tik itališkai. O komplimentas skambėjo taip: “Aš norėčiau susilaukti anūkų, kad jų gyslomis tekėtų toks stiprus kraujas, kaip tavo”. Jis turėjo omenyje, kad jis būtų labai laimingas, jei jo sūnus susirastų stipraus charakterio žmoną. Buvau labai sužavėta, ir prisiminiau savo tėvą ir tai, kaip jis auklėjo mane ir brolį. 

Aštuonkojai

Vakaras buvo nuostabus, tik maisto buvo smarkiai per daug. Pradžioje nuėjome alaus ir užkandžių ir vieną barą, po to vakarieniavome kitame bare - pulperijoje (aštuonkojų baras). Žinoma po tokios ilgos kelionės akys valgyt norėjo labiau, nei galėjo tilpti į skrandį. Užkandžiai, alus, meniu del pirigrino iš dviejų patiekalų ir deserto, viso to buvo smarkiai per daug. O kadangi mano albergas užsidaro 10, o vyrukų 11 valandą, man dar teko pasiskubinti. 

Kelyje vienu momentu buvome išsiskyrę, todėl apsistojome skirtingose albergose. Gerai, kad bent jau miestelyje vienas kitą suradome. 

Kaip pasakoje sakoma: “Laikrodis muša 12”, o mano laikrodis muša 10 valandą ir aš skubu į albergą, nes jei vėluosiu, durys gali būti užrakintos, o paskutines nakties lauke praleisti nesinori, juolab, kad ne gegužės mėnuo. 

Ernestas

Alberge sutikau Ernestą, nežinau ar ankščiau apie jį pasakojau (lyg ir minėjau kažkada). Ernestas, tai pagyvenęs vyrukas, iš išvaizdos jam tikrai daugiau nei 60 metų. Jis šiuo keliu keliauja tiek, kiek gali. Kartais eina, kartais važiuoja autobusu. Viskas priklauso nuo oro arba jo savijautos, ne vaistinėlę jis tikrai nemaža turi. Ernestas gyvena Pamplonoje (Ispanija) ir kalba tik ispaniškai, tad ne visada suprantu, ką jis šneka. O kai pasakau jam: “No comprendo” (nesuprantu), jis pradeda kalbėti lėčiau ir prideda rodomuosius rankų judesius. Per tokius, kaip jis ir išmokau kalbėti ispaniškai. Kartais, kai susitikdavome kelyje ar kokiam alberge, pasikalbėdavome. Kalbėjo, žinoma, daugiau jis, o aš stengiausi klausyti ir suprasti.

Taip ir šį kartą, susitikome alberge, aš ėjau į savo 60 žmonių miegamąjį, o jis papasakojo, kad šitame alberge apsistoja ne pirmą kartą ir visada gauna čia dvivietį VIP kambarį priešais virtuvę. Aš su lengvu pavydo jausmu palinkėjau jam labos nakties ir nupėdinau savo lovos link. 

Einu miegoti, skrandis pilnas, įspūdžių daug, motyvacija pakilusi iki padebesių, ryt jau busiu Santjage. 

Apžiūrėjau savo pėdas, ir jos manęs visai nenudžiugino. Ant pėdų po pastarųjų 50 km atsirado ne pūslės, o tokios didelės nuospaudos, tikriausiai dėl to naktį teko keltis, nes pėdos labai degė ir teko jas tepti kremu. Ir pirmi žingsniai ryte buvo gan sunkoki, bet kai įsiėjau, viskas vėl buvo gerai. 

Šiandienai tiek, neužilgo paskutinės mano kelionės iki Santjago dienos nuotykiai ir … tai dar ne kelionės pabaiga.