Balandžio 8 - viskas baigta

Rytas kelyje

Lugo. Viskas baigta. Tik dabar pradedu suprasti visą reikalo rimtumą. Dar šį rytą standartiškai kroviausi kuprinę, geriau cafe con leche ir žygiavau savo 20 km, kaip visada. O dabar sėdžiu Lugo autobusų stotyje ir laukiu autobuso iki Santjago - keliausiu namo. Camino baigtas. Padariau viską ką norėjau, dar turiu viltį papietauti restoranelyje. Kelyje vienoje jaukioje kavinėje iš vieno senyvo amžiaus žmogeliuko gavau vizitinę kortelę. Tai buvo žuvies restorano Santjage vizitinė kortelė. 

Autobuse Sarria - Lugo galvojau ką norėčiau veikti grįžusi namo… Keista, tačiau norisi būti atokiau nuo žmonių ir dar norisi pabėgioti prie jūros, gi visą mėnesį tik ėjau, dabar noriu bėgti. Džiaugiuosi, kad namie busiu ketvirtadienį - visi dirbs, tad aš galėsiu pabūti su savimi ir po truputi įvažiuoti į įprastą gyvenimo ritmą. 

Sėdžiu autobuse. Verkiu. Nežinau kodėl. Širdis kupina jausmų. Tiesiog norisi verkti. 

Paskutinės akimirkos

Viskas šiame kelyje buvo taip, kaip ir turėjo būti. Esu laiminga, pasiilgau savo šeimos: mamos ir brolio, šiuo metu jie patys svarbiausi žmonės mano gyvenime. Pasiilgau savo draugiu - jos visada mane palaikydavo, kas bebūtų. Pasiilgau savo namų ir savo gyvenimo, tačiau čia atradau sielos ramybę. Nesu religinga, tačiau Santjago mišios privėrtė mane verkti. Esu tankas, locco lituano, bet vis dėl to esu emocionalus žmogus. Mintys dabar liejasi laisvai, turiu jų begalę...

Tai buvo nuostabiausias ir įdomiausias mėnuo mano gyvenime. Per šį mėnesį patyriau viską:

• buvau viena, tačiau ne vieniša;
• buvau su savimi ir tuo pat metu su kitais, visiškai man nepažįstamais žmonėmis;
• sutikdavau piligrimus ir su jais atsisveikindavau, po to sutikdavau kitus;

Pakvaišęs prancūzas

• šiek tiek išmokau ispanų kalbos;
• sėmiausi patirties iš kitų ir dalindavausi sava;
• netgi turėjau trumpą kelionės romaną, kuris baigėsi kelionei pasibaigus (apie jį istorija nutyli);
• išmokau paleisti, atleisti ir atsisveikinti;
• išmokau neimti į galvą kitų žmonių problemų;
• išmokau į gyvenimą žiūrėti žymiai paprasčiau ir plačiau;
• išmokau nesigailėti nei vienos savo minties ar sprendimo. 

Ir restoranas, kuriame nespėjau papietauti

O ryte Tricasteloje bepusryčiaudama sutikau ispaną Sergio su Kristina ir lietuvį Marių. Jis buvo labai nustebęs, kai mane pamatė. Kaip buvo įdomu vėl kalbėti lietuviškai. Jis šiek tiek pristabdė savo žingsnį, nes turi daugiau laiko. Įdomus jausmas, aš savo Camino jau nuėjau, bet šiandiena vėl sutikau žmones su kuriais pradėjau žygiuoti ir kurie išmokė mane mėgautis keliu, o ne skristi tikslo link, nes kelias ir yra tikslas. 

Grįžusi į Santjagą dar kelias valandas vaikščiojau po miestą, papietauti restoranėlyje taip ir nepavyko, tačiau vėl sutikau linksmuolį prancūzą. Jis šiandieną pabaigė savo kelionę į Santjagą ir jau gavo savo Compostelą. Kiek daug susitikimų šiandiena. O aš jau skubu į savo lėktuvą - skrendu namo…

23:15 Sveika Vokietija ir beveik para gyvenimo Hahn oro uoste. Chicken burgeris ir cola vakarienei oro uosto McDonalde. Kaip sakant: “Sudie tortilijos ir sveiki, burgeriai :D” Protas neišneša informacijos kiekio. Kūnas pavargęs ir nori poilsio. Šią naktį miegosiu oro uoste ant suoliuko - irgi nauja patirtis. Milijonas minčių, ką reikės nuveikti grįžus į namus, smegenys nori bėgti, lėkti, kurti, daryti, o kūnas nori poilsio, karštos vonios ir didelės, patogios lovos ir dar saulės. Labanakt…