Kitoks Dubajus

Rytas. Vyras vėl dirba, o aš savo poilsio valandas leidžiu arba kambaryje su kompiuteriu ir kondicioneriu arba besideginant saulėje prie šilto baseino. Smagu, kad yra internetas, tad aš ieškau sau vakaro nuotykių. 

Šiandienos planas: senasis turgus, prieskonių turgus, pliažas (paplūdimys), manau užteks neilgam vakarui, nes kažkam dar ir į darbą ryt keltis. Gerai, kad ne man :) 

Šiandieną kalendorinis penktadienis, tačiau Emyratuose penktadienis yra laisvesnė diena,  šeštadienis laisvadienis, o sekmadienį prasideda nauja savaitė - tai yra mūsų pirmadienis. Taigi šiandieną prie baseino jau ilsisi kelios šeimos, tad ir aš prie jų su savo rašliava prisijungiu. 

Ir vis dėl to įdomi rytietiška kultūra - moterys maudosi arba su drabužiais arba su maudymosi kostiumais, kurie dengia visą kūną ir dar sijonėlis koks bus, kad figūros kontūrų nesimatytų. Ir aš šalia su savo bikiniu … ech, bet karštis 46 laipsniai ir vanduo baseine šiltas, kokie dar drabužiai???

Kadangi šiandieną prasideda vietinių gyventojų savaitgalis, tad ir mes turime progą šiek tiek ankščiai, dar saulei nenusileidus, nuvykti į miestą. 

Al Mamzar Beach

Interneto ir navigacijos pagalba surandame automobilių stovėjimo aikštelę, paprastai betkur automobilio nepasistatysi, ir keliaujame pasižvalgyti po turgų. Bet kur čia… norėtume keliauti pasižvalgyti po turgų. Iškišame galvas pro langą, o ten gatvėse nei vieno žmogaus. Visi žmonės meldžiasi mečetėje, didžiulė krūva batų palikta už durų, o viduje vyksta maldos. Kas netelpa viduje - meldžiasi lauke, tiesiog gatvėje pasikloję savo kilimėlius. Ir mes - du turistai su šortais. Vyrui gal ir nieko, jis gi vyras, o aš moteris, atviru kūnu (šortai ir palaidinė trumpomis rankovėmis) maldos metu gatvėje ne pats geriausias pasirinkimas. Neilgai sprendžiant, sėdame į automobilį ir patraukiame paplūdimio link, į turgų grįšime vėliau. 

Vėl gi navigacijos pagalba nuvažiuojame gan greitai ir labai tikslingai. Nežinau, kaip čia reikėtų suktis be šio nuostabaus prietaiso, aš tikriausiai jau verkčiau kur nors kamputyje vieną posūkį praleidus, ar nuo kokio tilto ne ten nusukus. 

Kitą pusė

Apie tiltus: kartais net ir šis nuostabus navigacinis prietaisas nepadeda. Kai juostų ir tiltų daug, navigacija rodo posūkį į kairę, mes automatiškai pasukame ant tilto, kuris lyg ir veda į kairę, o jis pakyla aukščiau ir žiūrėk, jau vingiuojame i dešinę. Ir žiūrėk, tu jau kitame miesto rajone. Kartą taip valandą klaidžiojom po tiltus, nes vieną kelią tvarkė ir gaila, tačiau taip ir nepasekėme savo kelionės tikslo, alkani ir pavargę grįžinėjome namo. 

Grįžtant prie pasakojimo… Mes jau Al Mamzar Beach Park’e. Parkas yra mokamas, tad susimokome, jei atmintis nepaveda, po 5 AED (1,25 eu) ir keliaujame pasižvalgyti. O viduje ogogo… visru žalia kur dairaisi, akis jau buvo atpratusi nuo tokių vaizdų: žolė, žali medžiai, gėlės. Žinoma, per visą parką yra ištiestas vandens vamzdynas ir viskas yra nuolatos laistoma, kitaip tokio grožio mes čia neregėtume. Po tą grožį pasivaikščiosime vėliau, o dabar greitai į paplūdimį ir į vandenį atsigaivinti… Bet ne taip čia viskas paprasta… Vanduo Persų įlankoje kokie 36  laipsniai, jei ne daugiau. Jausmas tarytum lendi į labai labai sūrią šiltą vonią. Jokios atgaivos, o dar ir akis graužia. Judėdami nuo vieno paplūdimio dušo iki kito, nusprendžiame pasivaikščioti. Apėjome visą paplūdimį ir parką. Parkas tikrai labai gražus, tik ta sausra po lengva viską žudo, kartais net ir vanduo iš vamzdyno nepadeda. 

Parkas

Saulei besileidžiant

Saulei besileidžiant, judame Deiros link, į turgų. Deira, tai rajonas Dubajuje, kuris kažkada buvo Dubajaus komerciniu centru, tačiau per pastaruosius kelis metus situacija pasikeitė. Na o mes judame pasižvalgyti, kaip gi viskas ten atrodo. 

Tamsos belaukiant...

O atrodo labai netgi… kitaip. Kitaip, nei pats didžiausias pasaulio prekybos centras. 

Nors saulė jau nusileido, bet visiška tamsa miesto dar nepasiekė, todėl musulmonai vis dar laukia savo laiko, kai galės pavalgyti. Man pavyko užfiksuoti kelis įdomius kadrus. Kokybė gal ne pati geriausia, tačiau vaizdas tikrai stulbinamas. Visi musulmonai sėdi ant savo mažu kilimėlių gatvelėse, prie mečetės, parduotuvėse. Visi šalia savęs turi po plastikinį indelį vandens ir šiek tiek maisto. Jie laukia. Laukia, kol miestą apsups visiška tamsa ir jie galės valgyti. Nepraeina nei pusvalandis ir visi pradeda valgyti. Tiesiog sėdint gatvėse arba parduotuvėse ant grindų. Nežinia iš kur atsiranda didžiulės lėkštės su vaisiais ir kitu maistu ir visi pradeda vaišintis ir dalintis. Gaila nepavyko užfiksuoti šio momento fotoaparatu, nes nesinorėjo trikdyti jų ramybės, tačiau šis reginys liks mano atmintyje visą gyvenimą. Pradėjau labai gerbti musulmonus už jų ištikimybę tradicijoms ir kultūrai ir jų meilę šeimai. Nes musulmonams jų šeima yra pati brangiausia ir svarbiausia. 

Vandens taksi

Tą akimirką, kai baigėsi maisto puota, prasidėjo kitoks gyvenimas, atsidarė visos gatvėse esančios parduotuvės, visur sužiebė šviesos ir prasidėjo: “Gal Jums reikia laikrodžio? Pas mane pačios geriausios medžiagos.  Nuostabi suknelė Jūsų žmonai. O gal reikia taksi?” Mes, du balti žmogeliai, buvome lyg gardus jaukas vietos žuvims. Tokioje vietoje buvau pirmą kartą savo gyvenime. Buvo labai nejauku, ypač, kai aplink nemačiau europietiškų veidų. Įsikibau stipriau vyrui į parankę ir žygiavau toliau. Tikiuosi smalsumas mūsų nepražudys, nes maršrutą gi aš rinkau.

O šiandieną buvau labai smalsi, norėjau aplankyti senąjį turgų (Maktoum Heritage Souq) ir prieskonių turgų (Spice souq). Ir net neįsivaizdavau, ką galiu pamatyti. Bevaikščiojant išėjome prie krantinės, kur už 1 AED buvo galima su vandens taksi persikelt į kitą krantą, pamatyti įvairiai papuoštus laivelius su kuriais galima pasiplaukioti per Dubajaus upelį (Dubai creek) ir paskanauti įvairių šviežių vaisių kokteilių. Aš, kaip visada, nusprendžiau paragauti kažką naują, tad pasirinkau paprastą didžiojo kokoso vandenį, o mano brangiausias - gardų įvairių vaisių kokteilį. Ko ir reikėjo tikėtis: aš gavau pusiau sūrų pusiau saldų lengvai baltą vandenuką, o jis spalvotą gardų kokteilį. Na, kaip sakant, neparagavęs - nesužinosi. 

Senasis turgus

Deiros gatvės

Senasis turgus didelio įspūdžio nepadarė, kažkas panašaus į mūsų seną bazę - daug visko, tačiau nėra to, ko reikia. Tačiau įdomus pats išplanavimas: gatvėse pilną įvairių aukštų pastatų, o jų pirmame aukšte viena ant kitos įsikūrusios mažos parduotuvės, kuriuose gali rasti beveik viską, kuriuose mažame plote sudėta labai daug prekių, tik jos smarkiai pigesnes nei Dubaj mall prekybos centre. Man tas rajonas priminė kinų kvartalą, kažką panašaus buvau mačiusi filmuose. Netoliese krantinėje yra kraunami mediniai nedideli laivai, jais kažkur gabena įvairias prekes, aš net "beko" dėžes mačiau. Įdomu, tokiais laivais ir techniką kažkur keliauja?

Mediniais laivais plukdinami kroviniai

O apie prieskonių turgų galima būtų atskirą istoriją rašyti… Esu daug girdėjusi apie turkų turgus, kaip ten reikia elgtis ir kaip derėtis. Girdėti yra vieną, o dalyvauti, visiškai kas kitą. Labai norėjau pamatyti prieskonių turgų, pasižvalgyti po jį ir įsigyti įvairių prieskonių. Taip romantiškai buvau nusiteikusi. Kadangi vaikščiojome vėlų vakarą, žmonių ten beveik nebuvo, o pardavėjai labai stipriai lenda į akis: “Ateikite pas mane. Ne, pas mane pažiūrėkite. Jūsų žmonai patiks šitas. O gal pauostykite aną. Paragaukite štai šito.” Niekas mūsų nelietė, bet prieina taip arti, labai greitai ir ne po vieną. Man tikrai nejauku darėsi. O dar mintis galvoje sukasi, kad tik neapvogtų... nors po jos ateina kita mintis: taigi šioje šalyje už vagystes stipriai baudžiama, bet ką gali žinoti. Aš, tokia naivi turiste su fotoaparatu ant kaklo bijojau net pasižvalgyti, staigiai prabėgau pro visą turgų ir ištiktą šoko pamiršau, ką norėjau nusipirkti. Vienas pardavėjas, net roleksą siūlė ir dar siūlė užsukti pažiūrėti į jo užrakintą sandėliuką. Gal nieko ir nebūtų atsitikę, bet pasiūlymo atsisakėme ir greitai judėjome toliau. 

Prieskoniai

Gal, jei būtų dienos metas, o gal jei būtų daugiau pirkėjų… Net jeigu dabar eičiau į tą turgų antrą kartą, elgčiausi visiškai kitaip, bet tada buvo pirmas kartas ir aš buvau ištikta šoko. Beje, prieskonių mes vistiek nusipirkome. Apėjome visą turgų per aplinkui, nes tuo pačiu keliu eiti aš kategoriškai atsisakiau (pati net save nustebinau), ir prie pirmo kampinio kioskelio nusipirkau du maišus visokio gėrio. Tik su atsiskaitymu turguje labai įdomu. Kainų įprastai niekur nėra, o jie vis šneka, kad tau viskas patiks, viskas bus pigu ir taip toliau, bet nei velnio. Ir kai skaičiuoja pilną sumą reikia būti labai atidėms, nes jie taktiką yra atidirbę: kol aš užsisvajojusi žvalgiausi po visokius prieskonius, mano brangiausias stebėjo skaičiuotuvą, bet netikėtai priėjo kitas pardavėjas iš šalimais esančio kioskelio ir pasiūlė paragauti džiovintų vietinių vaisių ir… Tik nuvedi akis nuo skaičiuotuvo, žiūrėk - suma jau padvigubėjo. O pardavėjai tokie malonus kioskelyje, duoda viską ragauti, o po to BAC ir už viską susimoki. Kažkaip įtariu, kad net ir už maišelius priskaičiuoja… kai mums priskaičiavo 460 AED, aš net žagtelėjau. Pradėjome derybas, nusiderėjome iki 300 AED, būtų galima ir dar daugiau nusiderėti, tik mes pinigus per anksti parodėme ir derybos buvo baigtos. Jausmas, grįžus namo, buvo šiaip sau, jaučiausi apgauta. Bet vėl gi, nepamėginęs - nesužinosi. Jei man pasitaikys kita tokia proga, aš būtinai pasidomėsiu dėl kainų, stebėsiu viską, ką daro pardavėjas ir dar nepirksiu visko vienoje vietoje. Taip nenuotaikingai pasibaigė mano diena kitokiame Dubajuje. Pasimokiau, padariau išvadas, dabar žinosiu. Bent tiek gerai :)