Kovo 15 - piligrimų siesta.

Puente la Reina

Jau minėjau, kad šitas žygis man labai primena kariuomenę. Tik didžiulis skirtumas yra tas, kad kiekvienas kelyje sutiktas žmogus yra savaip įdomus. Ryte per pusryčius susipažinau su prancūzę, ji keliavo kitu keliu, šiandiena jos paskutinė diena - ji keliauja namo. Per savaitę laiko ji nesutiko nei vieno piligrimo kelyje (o aš čia dėl dviejų dienų pergyvenau) ir štai ši naktis jai buvo paskutinė, o albergo kambariai buvo pilni piligrimų. Ji taip priprato būti viena, tad šita naktis su knarkiančiais ir besikrapštančiais po savo daiktus piligrimais jai buvo tikras košmaras.

Kažkur pakeliui

Miestelis tolumoje

Su Lisa

Piligrimas tunelio gale

Parduotuvė ant ratų

Apleista bažnyčia

Šiandiena keliauju su Jeppe, kažkaip radome mes bendrą kalbą ir tikrai smagiai žygiavome kartu. Džiugu, kad ir ėjimo greitis sutapo. Pakeliui sutikome Beną ir Lisą. Su Lisą susipažinau vakar alberge, ji iš Estijos. Lisai Paryžiuje pavogė pinigus ir vakar ji buvo nusprendusi tranzuoti namo. Bet kiti piligrimai ją palaikė ir štai ji ir vėl kelyje. Ji keliauja su Benu, manau jis šiek tiek apmoka jos kelionę. Smagu, kai žmonės padeda vienas kitam ir dar smagiau, kad Lisa nėra per daug išdidi ir priima pagalbą. Iš kitų piligrimų girdėjau gandus, kad jiems nesnagu būtų keliauti kito sąskaitą, kaip daro Lisa. O aš džiaugiuosi, kad atsiranda žmonių kelyje, kurie gali padėti ir mielai padeda (Lisa gi nekalta, kad kažkas pavogė jos daiktus), o žmonės, kuriems ta pagalba yra reikalinga nėrą per daug išdidus ir šią pagalbą priima. Ir iš vis, kas mes tokie esame, kad galėtume teisti ar apkalbinėti kitus. Tad aš situaciją priimu tokią, kokia ji yra ir džiaugiuosi, kad Lisa gali testi kelionę. Akimirką stabtelime, pabendraujame su Lisa ir Benu, pasidaliname draugiškai maistu, nes šiuo metu Ispanijoje siesta ir niekas nedirba, jie nepasirūpino maistu iš anksto ir mes keliaujame toliau. 

Martin ir Jeppe

Kelyje pamatau daug gražių gamtovaizdžių, vieną po kito praeiname kaimelius, kartais stabtelime pailsėti. Viename kaimelyje, kuriame nėra parduotuvės pamačiau tokį reginį: į kaimelį signalizuodamas garsiniu signalu atvažiuoja mikro autobusas. Viduje jis turi įvairias maisto prekes. Žmones, išgirdę signalą išeina į lauką. Taip jie apsiperka parduotuvėje ant ratų. Man tai priminė vaikystę: kai budami dar visai maži, išgirdę garso signalą, visi vaikai bėgdavo namo, susirinkdavo šiukšlių kibirus, išmesdavo šiukšles ir už 5 minučių vėl žaisdavo kieme. 

Ispanas Sergio

Po pietų apie 14 val. atvykstame į Estella miestelį. Buvau nusprendusi eiti iki sekančio miestelio, dar buvo likę apie 2km, bet sužinojusi, kad ten nebus nei virtuvės, nei interneto (civilizacijos auka :) ), nusprendžiu pasilikti čia. Estella nelabai įspūdingas miestelis, tačiau albergas šiltas ir jaukus, yra didelė virtuvė ir jaukūs kambariai, karštas dušas ir internetas. O ko piligrimui daugiau reikia? Alberge sutinkame šveicarą Martiną. Jeppe jau kartą keliavo su juo, o aš matau jį pirmą kartą. Įsikuriame ir visi kartu keliaujame į miestą. Mes su Jeppe į parduotuvės paieškas, o Martinas į baro paieškas - jie su dar keliais piligrimais šiandiena nutarė vakarieniauti bare. Parduotuvėje nusiperkame maisto - šiandiena gaminsiu vakarienę alberge. Su Jeppe pasidaliname darbais: jis organizuoja drabužių skalbimą, o aš gaminu. Virtuvėje sutinku ispaną Sergio, jis beprotiškai smagiai gamina vakarienę kitiems piligrimams. O svarbiausiai su didelę aistrą ir visai nesvarbu, kad šis bei tas šiek tiek pridega. Jis beveik nešneka angliškai, o aš šiek tiek kalbu ispaniškai, tad bendraujame nauja kalba - spanglish. Vėliau aš šią kalbą dažnai minėsiu, nes ji lydės mane visos kelionės metu. 

Kuris iškepė va tokio dydžio kepsnius

Sergio viską daro greitai, sukasi tarp penkių keptuvių, čia pjausto, čia plauna, čia vėl kepa, viską daro greitai ir aistringai. Susipažįstu su juo ir jungiuosi su savo makaronais su sūrių prie bendro stalo. Sergio pagamino piligrimams po lėkštės dydžio kepsnį. Visi buvo labai nustebę. Man tiek mėsos tikriausiai savaitei užtektų :), nešnekant apie daržovių ir užkandžių kiekį ir negaliu nepaminėti Kristinos paruošto naminio majonezo. Visi laimingi: valgome, bendraujame, geriame vyną ir calimocho. 

Calimocho - tai toks raudono vyno ir coca-colos kokteilis, alberge visi ispanai jį gėrė. Na o manęs, tiesą sakant, jis nesužavėjo - kažkoks vyno gadinimas, bet čia tik mano nuomonė. Vėliau keliaujame į lauką ragauti obuolių sidro, kuris pilstomas ispanišku būdu: butelis laikomas virš galvos ir iš aukštai taikoma į stiklinę. Įsilinksminę keliaujame miegoti, rytoj ilga diena. Su Jeppe nusprendėme rytoj eiti apie 40km, mėginu spėti į grafiką, nes šiandiena praėjau tik 23km, bet tikrai nesigailiu, kad čia sustojau... Labanaktis.

Piligrimų siesta

Pilstomas obuolių sidras