2014 m. gegužės 5 d., pirmadienis

Kovo 16 - Los Arcos

Saulėtekis
Vyno fontanėlis
Rytas. 5.20 val. Keliuosi. Vakar su Jeppe nusprendėme nueiti daugiau. Sunkoka keltis taip anksti po tokio smagaus vakarykščio vakaro. Pusryčiaudama sutinku Sergio, jis irgi ankstyvas. Pasakiau, kad planuoju nueiti šiandiena apie 40 km. Piligrimai dažnai vakarus praleidžia kartu, o diena eina kiekvienas sau arba su savo kompanija. Tačiau susitikus pasiteiraujama kas kur planuoja apsistoti, gali būti, kad vakarą vėl leisime visi kartu...Tad pasakiau Sergio apie savo planą ir kad nespėju į savo planuojamą grafiką. Mano atostogų laikas yra ribotas ir jeigu aš noriu pasiekti Santjagą turiu paskubėti, o jis nustebęs pažiūrėjo į mane ir pasakė, kad šiandiena yra sekmadienis ir sekmadieniais reikia ilsėtis ir nevalia persistengt. 
Ir iš vis Camino reikia mėgautis pačiu keliu, o ne lėkti per jį su noru pasiekti tikslą. It is not about the time, it is about the camino. Jis papasakojo apie albergą, kuriame planuoja apsistoti. Sergio jau ne pirmą kartą eina Camino ir jis jau turi mėgstamas vietas, kurios jam padarė įspūdį. Taip pat paminėjo, kad visą vakarykštė kompaniją planuoja apsistoti ten pat ir vėl nusimato smagus vakaras, o jis man pagamins ispaniško maisto. Ilgai negalvodama, nusprendžiau paklausyti patarimo ir nueiti šiandiena vos 20 km. (Ispanišku maistu visai lengva buvo mane papirkti :) ) Kadangi atsikėlėme anksti, tad ir žygis mūsų prasidėjo dar net neprašvitus. 
Grožis
Ayegi - pasiekėme greitai ir ten prie bažnyčios pasitikome saulėtekį. Šalimais radome Bodegas Irache vyno fontanėlį, tai lygiai toks pat fontanėlis, kurių yra pilna kelyje.Tik šitas yra ypatingas - iš jo vietoje vandens bėga vynas. Bodegas Irache - tai vyno darykla, kuri buvo įkurta 1891 metais Ayegi miestelyje (vos pora kilometrų nuo Estellos). Gaila tik, kad buvo sekmadienis ir ankstyvas rytas, fontanėlis buvo užsuktas. Domingo (sekmadienis) - niekas nedirba, net gi vyno fontanėlis. Aš dar turėjau viltį sulaukti 8 val. ryto, nes ant stendo buvo parašyta, kad fontanėlis pradeda savo darbo laiką nuo 8 ryto, bet viskas veltui - nesulaukiau. Na bent po gamyklos apylinkes pasivaikščiojau, pasižvalgiau pro tvorą kaip kas atrodo. 
Martino ir Liubos pilis
Jeppe tuo metu nusprendė manęs nebelaukti ir nužingsniavo tolyn. Toks jau tas Camino - kiekvienas daro ką nori ir svarbiausia - visi supratingi ir niekas ant nieko nepyksta. O aš, nesulaukusi fontanėlio paleidimo meto, pradėjau judėti Los Arcos link. Pakeliui sutikau šveicarą Martiną - buvome su juo susitikę vakar dieną. Eidamas per Camino, Martinas mėgina suprasti ko jis dabar nori iš gyvenimo. Nesenai jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis ir dalykai, kurie buvo jam svarbūs visą gyvenimą tiesiog sugriūvo (nenoriu dalintis jo gyvenimo smulkmenomis), dabar jis pradeda į pasaulį žiūrėti kitomis akimis ir galvoja apie kelionę aplink pasaulį. Tik dar nėra iki galo įsitikinęs ar tikrai to nori. Eidami daug kalbėjome ir net nepastebėjome, kaip atėjo pietų metas. Radome puikią vietą pietums: Martino ir Liubos pilį - tai vieta ant kalniuko tarp vynuogynų. Tai buvo kažkokio pastato griuvėsiai, bet mes smagiai pafantazavome kokia tai galėtų būti graži pilis su terasa į vynuogynus, didelę virtuvę (nes man labai patinka gaminti), su gaisriniu nusileidimo stulpu vietoje laiptų (Martinas visada apie tokį svajoje), tada aš pasakiau, kad padarysime uolų laipiojimo sienelę pakilimui į viršų ir laiptų mums nebereikia. Smagu buvo sėdėti po atviru dangumi tarp griuvėsių ir taip garsiai svajoti. Bet svajonės visada turi susikirsti su realybę, tad mes kylame ir žingsniuojame toliau. 
Piligrimai kelyje
O čia prasidėjo nesmagioji dalis. Ko toliau, to labiau man pradėjo skaudėti kelį. Aš jį jutau jau kelias dienas (tikriausiai persistengiau pirmą dieną, kai net prasibėgti buvo tekę su kuprine), bet šiandieną ilgą laiką leidomės į apačią ir aš vėl apkroviau kelius. Skausmas nebuvo tragiškas, bet labai pergyvenau, kad nepasidarytų blogiau. Tad teko šiek tiek sulėtinti tempą. 
Albergas Los Arcose
Ir jo pagrindinis gyventojas
Albergą pasiekėme apie 14 valandą. Tikrai labai graži ir jauki vieta poilsiui šiek tiek priminanti hipių stilių. Pasidariau arbatos ir prisėdau terasoje surašyti visas savo mintis į dienoraštį. O po to sulindau į savo miegmaišį poguliukui, visgi anksti keliausi...
Mišios piligrimams
Vakarop prisėdau prie stalo pabendrauti su kitais piligrimais, toks visiškas sekmadienis - poilsiadienis. 18 val vienas pastorius - korėjietis (taip, kompanijoje turėjome korėjietį pastorių - labai smagus žmogelis) pravedė mišias piligrimams. Nieko nesupratau, ir nors nesu religingas žmogus, man labai patiko dalyvauti ir stebėti šias kuklias mišias, kurios buvo vedamos ispanų, italų ir korėjiečių kalbomis. Atėjo laikas vakarienei ir aš sužinojau tokį nesmagų dalyką, kad šiame mieste nėra maisto prekių parduotuvės, tad Sergio gaminto maisto šį vakar nebus :( Bet kompanija gera, tad visi susiruošėme ir nukeliavome į vieną barą. Gaila, kad Martin, Jeppe ir Beverlie nuo mūsų netyčia atsiskyrė. 
Paelija
Ir pica su "tamohauku"
Vakarienė
Pradžioje apie maistą: aš nusprendžiau paragauti jūros gėrybių juodąją paeliją, keli žmogeliai pasiėmė picą ir gavo ją su tokių tamohaukų pjaustymui (kitaip to daikto pavadinti negaliu) na ir žinoma, koks vakaras be vyno. Vakaras prasidėjo nekaltai, bet paskui kažkas užsakė butelį "Herbs", tai tokia žolelių trauktinė, po to ant stalo atsirado antras toks butelis, prasidėjo dainos ir smagūs pokalbiai. Pasirodo ši kompanija sugalvojo kiekvienam po Camino vardą, tad ir aš nelikau pamiršta ir buvau pavadinta Pili :) Gražus man šis vardas... 
Jis tikrai pastorius :)
O mums besilinksminant baro darbo laikas atėjo į pabaigą, tad prie savo smagios kompanijos paprašėme prisijungti ir padavėją, o po kelių minučių ir mūsų ilgų prašymų prie mūsų stalo prisijungė ir jos vyras - virėjas. Na čia aš padariau tokią išvadą, kad jis jos vyras, nes ji smagiai gurkšnojo herbą, o jis jai visą laiką rodė ženklus, kad ją stebi ir ryt į darbą :) 
Ant stalo atsirado jau trečias butelis Herbo, aš tai jau senai šiuo klausimu "stabdyt" pradėjau, tas susižvalgėme su ispanę Elizą ir nusprendėme keliauti albergo link. Visą vakarą kompanija bendravo ispaniškai, aš toli gražu ne viską supratau, bet tai nesutrukdė man smagiai praleisti vakarą, juolab kad visi buvo draugiški visada man išversdavo, kai gestų ir emocijų kalba buvo nesuprantama :). Na , o ryt pirmadienis - darbinė diena ir alberge žadėtą naminę duona pusryčiams...Buenos noches.

Buen Camino

Komentarų nėra: