Rytas. Atsikėliau anksti, gerai vakar pailsėjau, ryte net mankštą pasidariau. Pusryčiai - kakava, džemas ir naminė duona - vėl duona su džemu. Naminė duona iš tikrųjų nesužavėjo - miltelius į duonkepę, manau, kiekvienas pašaut gali, bet džemas su šokoladiniu kremu situaciją pataisė.
Šiandiena nusprendžiau trekinius batus pakeisti kedais, turiu viltį, kad sumažės kelio skausmas. Iš vieno piligrimo išgirdau, kad kelio skausmas atsiranda nuo nevienodo apkrovimo, kai nuo netaisyklingai pėda pastatoma ant žemės. Keičiu batus, keičiasi pėdos pastatymas, turiu viltį, kad skausmas sumažės, o jei ne - dar gavau patarimą iš Simone (mergina iš Šveicarijos) nusipirkti tokius silikoninius įdėklus į batus, jai jie padėjo. Ji irgi turėjo problemų su keliu, o su įdėklais skausmas sumažėjo.
 |
| Torres Del Rio |
Šiandiena keliauju viena - noriu pasiklausyti muzikos ir pasimėgauti vaizdais. Taip pat šiek tiek pavargau nuo žmonių ir noriu mėgautis viskuo taip, kaip AŠ noriu. Ilsėtis kada noriu ir kur noriu, sustoti kada noriu, uostyti geles, eiti ir dainuoti ar šokti kelyje. Einasi visai smagiai, kelio skausmas nurimo, džiaugiuosi. Kelioms minutėms sustojau miestelyje Torres Del Rio poilsiui, ten sutikau Jeppe, Martiną ir Ignes. Užsukau į parduotuvę duonos, kur pabendravau su pardavėju ir kažkodėl sugalvojau jam duoti lietuviškų pinigų, jis labai apsidžiaugė ir iš po prekystalio ištraukė dėžutę ir ant stalo pabėrė daug įvairių monetų iš skirtingu šalių - jis jas gauna iš piligrimų ir jas kolekcijonuoja.
 |
| Vyrukas su monėtomis |
Kartais man atrodo, kad šiame kelyje mane persekioja šeštas jausmas: kartais atrodo, kad galiu pasiklysti, bet reikiamu momentu pasuku ten kur reikia, arba sutinku reikiamus man žmones. Skaudėjo kelį - susipažįstu su mergina, kuri turėjo tą pačią bėdą ir man patarė pasikeisti batus - kelio nebeskauda. Sugalvojau vyrukui parduotuvėje duoti lietuviškų pinigų, o jis pasirodo juos kolekcionuoja. Viskas kelyje būna taip, kaip turi būti.
 |
| Sutikau draugus miestelyje |
O šiandienos pietums išsirinkau labai gražią vietą - ant kalno viršūnės tarp dviejų migdolinių medžių ir su gražiu vaizdu į apsnigtus kalnus. Saulė kaitino veidą ir tas jausmas - kai pasaulis tavo rankose - dievinu tokias akimirkas. Vianoje vėl sutikau Jeppe, Martiną ir Ignes, pasidarėme ispanišką siestą, nes karštis buvo nepakeliamas. Atsigerėme bare alaus ir palaukeme, kol saulės kaitra nebus tokia nepakenčiama. Neįsivaizduoju, kaip žmones eina šiuo keliu vasarą. Agnes lieka Vianoje, o mes kylam toliau, keliaujame į Logroño. Pasitarėme ir nusprendėme šiek tiek pasitrumpinti kelią, dalį kelio žygiavome palei magistralinį kelią. Aš sugalvojau pasismaginti ir kai matydavau, kad atvažioja didelis sunkvežimis, rodžiau dešinę ranka garso paleidimo ženklą (keliant ir leidžiant ranką aukštyn - žemyn) ir sunkvežimiai mums signalizavo, buvo smagi pramoga. Atrodo, kokia smulkmena, bet nuotaiką kelia.
Ir štai ženklas! Sudie Navarra ir Buenas diaz Rioja! (Rioha)
 |
| Toliau miegaujuos gamta viena |
 |
| Pietūs tarp migdolų medžių |
 |
| Viana |
Tie keli kilometrai iki Logroño tokie varginantys, ne kiek pats žygiavimas, kiek tas varantis iš proto karštis. Stojame po tiltų, kelių minučių pertrauka šešėlyje. Iki Logroño lieka visai ne daug. Pakelėje iš miegančios močiutės nusiperku kriauklę ant kaklo. Pagaliau radau tai, ko norėjau. Daugelis piligrimų starto vietoje nusiperka suvenyrą - kriauklę - tikėjimo ir apsaugos simbolį. Ir pasikabina ją ant kuprinės. O man nepatinka būti, kaip visi, todėl ieškojau mažos metalinės kriauklės, kurią galėčiau pasikabinti ant kaklo. Ir pagaliau radau. Su šypsena veide keliauju toliau. Logroño!
 |
| Močiutė iš kurios pirkau savo kriauklę |
Šį kartą renkamės vienuolyno tipo albergą. Jis yra donativo - tai reiškia, kad mokestis už nakvynę yra aukojimo tipo - moki tiek, kiek nori. Albergo šeimininkai, pagyvenusi pora, su šypsenomis mus pasitinka, parodo nakvynes vietą ir pasiūlo prisijungti prie vakarienės stalo ir pasako, kad ryte mus lauks pusryčiai. Mes su Jeppe ir Martinu nusprendžiame vakarieniauti alberge, tačiau dabar dušas ir į miestą - į vietinių pinčių (mažų užkandžių) medžioklę. Miestas, lyginant su Pamploną nėra labai įspūdingas, tačiau savotiškai gražus. O pinčios mmmmmm dieviško skonio.
Pinčia - tai mažas sumuštinukas ar užkandis lėkštėje. Skirtingose regionuose jie vadinami skirtingai: čia pinčios, kitame regione - tapas, jie skiriasi dydžiu. Aš išsirinkau apskrudintą rutuliuką su mėsa. Nelabai supratau, kaip jis gaminamas, bet manau grįžusi namo išsiaiškinsiu. (Išsiaiškinau :)) ) Ir dar pasiėmiau sumuštinuką su apskrudintą duona, šiek tiek pančetos (plonai supjaustytas itališkas kumpis), gabaliuku balto pelėsinio sūrio, džemu, riešutais ir saulėgrąžomis - tai buvo pati skaniausia pinčia visoje kelionėje. Mmmmmm dar ir dabar prisimenu jos skonį. O desertui ragavome juodo šokolado ledų - įdomus skonis.
 |
| Skaniausia pinčia ever |
Dar šiek tiek pasivaikščiojome po miestą, atradome vietinį turgelį ir nekukliai užkandę, grįžome į albergą. O ten mūsų laukė šeimininkės paruošta labai skani vakarienė. Vakarienės metu šeimininkai papasakojo savo gyvenimo istoriją: jie du su vyru labai norėjo padaryti donativo tipo alberą piligrimams, bet vietą gavo kitame mieste, nei gyveno. Tad jie metė viską, susirinko visus daiktus ir atvyko į Logroño, kur ir įkūrė šią nuostabią vietą. Jau ne pirmus metus jie priglaudžia piligrimus, juos maitina ir globoja ir daug metų (nebe pamenu kiek) gyvena kartu. Tokie žmonės grąžina man tikėjimą, kad vis dar yra žmonių, kurie laimėje ir nelaimėje, sveikatoje ir ligoje, kas benutiktų gyvena kartu ir padeda vienas kitam.
 |
| Vakarienė alberge |
Po vakarienės, kas norėjo, nuėjome į bažnyčią, kur skaitėme mišias piligrimams įvairiomis kalbomis. Ir gavome gražius štampus į savo pasus.
 |
| Logroño. Buen Camino. |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą