 |
| Remontuojamas kelias |
Rytas. Atsibundu kartu su Sonios vaikais. Jie po truputi ruošiasi į mokyklą, o aš kraunu daiktus atgal į kuprinę, laikas į kelionę. Pusryčiaujame kartu su Sonia ir jos vaikais. Šviežios apelsinų sultys ir dribsniai su pienu - geriau nei penkių žvaigždučių viešbutyje. Padėkoju už tokį šiltą ir nuoširdų priėmimą, apsikabinu, atsisveikinu ir iškeliauju. Sonia dar patikslina kur reikia eiti ir mojuoja man ranka. Džiaugiuosi, kad susipažinau su šia draugiška šeima, jie priėmė mane kaip kokią savo giminę ir mano vakarykštis nuotykis baigėsi laimingai. Norėčiau, kad daugiau tokių žmonių pasaulyje būtų, kurie visada ištiesia pagalbos ranką.
Gaila, kad nenufotografavau jų, bet Sonios atvaizdas dar ilgai išliks mano mintyse.
 |
| Pakeliui į Zubirį |
 |
| Ir skanusis kruasanas |
Rytas buvo gražus ir kelias kėlė šypseną. Iki Zubirio buvo likę apie 10 km. Kai pamačiau kelią, supratau, kad ilgai aš bučiau ėjus iki jo vakar vakare. Na o ryte, visai kitas reikalas: oras geras, saulė šviečia ir skubėti niekur nebereikia. Zubiryje radau mažą kepyklėlę, kurioje nusipirkau kruasaną su kremu ir prisėdau ant suoliuko poilsio. (Prancuzijoje neturėjau galimybės paragauti tikro prancuziško kruasano, tad nusprendžiau atsigriebti Ispanijoje). Saulė kaitino mano veidą, taip sėdėti galima visą dieną. Tačiau laikas keliauti toliau. Dienos planas - nueiti iki Pamplonos. Atidžiai išnagrinėjau atstumus tarp municipal albergų. Vakarykštės klaidos daryti nesinori. Galimybės dvi: Pamplona arba Arre, kuri yra 3.5 km prieš Pamploną. Visą dieną keliavau viena. Nei vieno piligrimo kelyje. Antra klaida: galvodama, kad vandens savo kuprinės pūslėje nepritrūksiu, pamiršau jo pasipildyti. Gerai, kad bent termose arbatos turėjau. Kad Jūs žinotumėte, kaip apsidžiaugiau priėjusi vandens čiaupą. Kaip kartais ne daug reikia, kad būtum laimingas :) .
 |
| Ir ilgai lauktas vandens kranelis |
Kelyje pamačiau daug gražių vaizdų. Graži ta Navara, tokia visa kalnuota. Radusi gražią vietą prisėdau pievoje papietauti. Pasijutau tikru piligrimu. Valgau gamtoje, keliauju be žemėlapio. Kol kas jis man visai nereikalingas, be jo net gi įdomiau. Seku geltonas rodykles, o jei pradedu abejoti keliu, vietinis gyventojas jau šaukia: "El Camino es por alli" ir moja ranka. Skaičiau apie tai knygoje, tačiau per dvi dienas pati tai patyriau. Apie 16 val. Arre miestelyje priėjau prie albergo, kuris turi atsidaryti tik balandžio mėnesį, bet su viltimi paskambinau į duris. Man atidarė pagyvenęs vyrukas ir pasidomėjo ar noriu čia pernakvoti. Arre - gražus miestelis, tad nusprendžiau pasilikti čia ir pradėti mėgautis kelione, o ne varyti maratoną. Sumokėjau 8 eu (vis dar laukiu albergo už 5 eu :) ) ir gavau savo kambarį su dviejų aukštų lova. Šalia yra karštas dušas, virtuvė - viskas ko reikia piligrimui. Pasidedu kuprinę ir keliauju pasivaikščioti po miestelį. noriu pasižvalgyti ir susirasti ką nors valgomo. Girdėjau, kad kaimeliuose būna barų, kurie už 8-10 eu siūlo nekuklų menių piligrimams. Tokio baro šiame miestelyje neradau, tad teko pasitenkinti parduotuve: nusipirkau (kaip vėliau išsiaiškinau) pošlykščių tortilijų ir alaus, o ryte pusryčiausiu makaronais, kuriuos radau albergo virtuvėje - che che piligriminiai bajeriai. Kartais piligrimai nusiperka maisto parduotuvėje, pasigamina, o kas lieka palieka virtuvėje. Niekas nenori papildomo svorio kuprinėje. Taip alberguose galima rasti aliejaus, makaronų, ryžių, prieskonių ar kitokių negendančių produktų, kuriuos gali naudoti kiti piligrimai. Bet taip yra ne visur.
 |
| Kelyje gali rasti ne tik gamtos grožį, bet ir gamyklas |
 |
| Arre |
Na o aš, praleidusi dieną visai viena einu poilsio. Alberge nėra nei vieno piligrimo, tad galima ramiai nusiprausti, išsiskalbti ir nesijaudinti, kad kažkas išnaudos visą karštą vandenį. Pasikraunu telefoną, parašau dienoraštį, pasiruošiu rytojui ir labanaktis. Rytoj į Pamploną, liko vos 3,5 km. Buen Camino.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą