2014 m. balandžio 22 d., antradienis

Kovo 12 - pirma diena.

Rytas
Nuostabaus grožio gamta

Lunch - pietų pertrauka kalnuose.
Albergo durys užsidaro 22 val., tad iki to laiko visi turi sugrįžti, o ryte iki 8 val. ryto visi turi palikti albergo patalpas. 6 val. ryto - keliamės, tuoj bus paruošti pusryčiai. Čia kariuomenė ar atostogos? Na bent jau išsimiegojau gerai. Susėdame visi prie stalo, pusryčiaujame, susipažįstame vieni su kitais. Piligrimai atvažiavo čia iš visokių pasaulio kraštų: Italija, Airija, Anglija, Vokietija, Estija ir negaliu patikėti - susipažinau su Mariumi - maža to, kad jis iš Lietuvos, tai dar ir iš Klaipėdos. Nejaugi reikia nukeliauti daugiau nei 3000 km, kad susipažinti su miestiečių? (P.s. aš irgi esu iš Klaipėdos). Pusryčiams gauname kavos, arbatos ir batono su uogiene - ne įspūdingai. Aš žinoma dar net nenumanau, kad visą mėnesį manęs lauks panašus pusryčiai. Vakar info centre mums pasakė, kad kalnuose galime rasti sniego, tad keliauti po vieną nesaugu. Keliaujame keturiese - aš, Jenifer, Gary ir Noel. Mūsų vakarykštis draugas Adamas turi problemų su sveikata, tad jis dar dieną praleis ilsėdamasis Saint Jean de Porte ir tik po to pradės savo kelionę. Daktarai jam nepatarė keliauti, bet jis viską darys atsargiai ir vis tiek ryžosi kelionei. Šitame kelyje kiekvienas sprendžia pats. Čia ne lenktynės, nėra starto ar finišo, ar konkretaus maršruto, kurį reikia įveikti tam tikrą dieną. Kiekvienas susiplanuoja savo maršrutą ir nusprendžia ar jis nori eiti vienas, ar susiranda kompaniją. Taigi per kalnus nusprendžiame keliauti keturiese, o po to bus matyt...


Iki Santiago 765 km.
Per kalnus keliauti nelengva, tačiau nejaučiu didelio diskomforto, juolab toks grožis aplinkui. Noel gan greitai išsiveržia į priekį, o aš didžioji sportininkė einu paskutinė. Buvau net pradėjusi galvoti, kad ką reikėtų išimti iš kuprinės ir palikti ant kelio. Nuėjus 20 pirmų kilometrų pakylame į pačią aukščiausią kalno vietą. Noelio jėgos išseko ir jis atsiliko, o aš savo greičiu jau puškuoju pirma. Viršuje pasistipriname, dabar bus lengviau - reikės leistis. Liko 8 km. Perėjus į kitą kalno pusę randame sniego, o einant toliau sniego buvo daugiau nei tikėjomės. O štai ir ženklas - Navarra. Viso gero Prancuzija ir sveika Ispanija. Buenos diaz! O toliau teko ne tik minti pėdas per sniegą, bet ir žiūrėti, kad kur nenulįsti. Nuėjus per sniegą nemažą atstumą krentame ant žolės poilsio ir neužilgo prie mūsų prieina Marius. Keista, ji iš albergo išėjo ankščiau už mus ir aš buvau įsitikinusi, kad jis yra žymiai toliau. O pasirodo jis buvo nuklydęs nuo kelio apie 6km, tad prarado nemažai laiko grįžinėdamas. Toliau keliaujame visi kartu. Man nuo kalno leistis lengviau, nei kilti į viršų, tad įsijungiu "antrą pavarą" ir lekiu. O Noeliui visai sunku pasidarė, jis neapskaičiavo savo jėgų, todėl dabar miršta nuo raumenų skausmo ir dar nauji batai pritrynė didžiausias pūsles. (Patarimas naujokams - batus reikia pirkti vienu - dviems didžiais didesnius,  o prieš žygį bent porą savaičių pasivaikščioti nedidelius atstumus, kad koja priprastų). Noelis to nežinojo, jis nusipirko savo dydžio batus vos prieš porą dienų. Tad dabar labai stipriai vargsta, o dar tik pirma kelionės diena. 
Atsisveikinimo akimirka
Susibendraujame su Mariumi ir nuo kalno nusileidžiame gan greitai. Atsiduriame kaimelyje pavadinimu Roncevaux, kuriame yra didelis albergas, baras, bažnyčia ir dar tris namai. Vat tokia vat didelė gyvenvietė. Kolegų laukiame apie 40 minučių. Pasirodo Noeliui taip smarkiai pritrynė kojas, kad jam nuo kalno teko leistis su šlepetėmis, o naujus batus dėti į kuprinę. Mano pakeleiviai atrodo žiauriai pavargę, jie nori iššokti iš batų, nusimesti kuprinę ir pavalgyti. O aš, kaip bebūtų keista, vis dar pilna jėgų ir nusprendžiu žygiuoti iki sekančio kaimo - Espinalio. Kas čia tėra - pusantros valandos kelio, o dabar vos tik 15 val. Sėdame poilsio į bariuką, atsisveikinimui atsigeriame po bokaliuką alaus. Bokaliukai čia visai ne bokaliukai, o stiklinės - normalus alaus kiekis vos 0,25l, mums lietuviams tai keista. Atsisveikiname, apsikabiname, mano draugai eina ilsėtis, o aš - toliau į kelią...
Karvės blondės
Temsta...
Nuėjus į Espinalį sužinojau ką reiškia žodis "municipal" - tai reiškia, kad albergas yra viešas ir kainuos 5-6 eurus, o Espinalyje yra tik viešbutis, kuriuo kaina 25eu. Ot laimėjau, buvo pikta ant savęs iki negaliu. Sekantis municipal albergas Zubiryje vos už 15 km :) .Primenu, kad 33 km aš jau nuėjau. Ir dar reikia paskubėti, nes albergo durys užsidaro 22 val, o jau beveik 19 val. Gerai, kad bent maisto kuprinėje turėjau, taigi greitai užkandau ir kai kur pėstute, kai kur bėgte lekiu į Zubirį. Skubu kaip galiu, po truputi temsta, o lauke likti nesinori visai. Bizkarreta kaimelyje nuklįstu nuo kelio, nes piligriminis takas remontuojamas ir buvo uždarytas. Vietinis gyventojas pašaukė: "Peregrina, el Camino es por allí" (Piligrime, kelias į aną pusę) ir mojuoja ranka kelio link. Grįžtu į taką, o žmogelis iš pravažiuojančios mašinos pasidomi kur einu. Pasakau, kad į Zubirį. O jis man: "Taigi lauke šalta, jau temsta, o iki Zubirio dar daugiau nei 10 km", sako, kad sušalsiu ir pasiūlo pernakvoti sporto salėje už bažnyčios. Nesu tikinčioji, bet ta bažnyčia su sporto sale kažkoks išsigelbėjimas. Paklausiau vaikų, kurie žaidė sporto salėje, ar patalpa nerakinama ir ar galiu čia miegoti. Jie susižvalgė ir atsakė, kad nerakinama ir galiu čia pasilikti. Apsidžiaugiau, vis geriau nei lauke... Nusprendžiau susiveikti karšto vandens (gerai, kad termosą turėjau), tad pasibeldžiau į vieno žmogelio namus.(To vyruko, kuris man pasakė, kad nuklydau nuo kelio). Su žodžiais "Adelante" (užeikite, pirmyn) nedrąsiai užeinu į vidų. Pasisveikinu, prisistatau ir paprašau įpilti karšto vandens į termosą. Moteris vardu Sonia, pasiūlė prisėsti ir užkaitė vandens. Išsikalbėjome. P.s. džiaugiuosi, kad porą savaičių prieš kelionę buvau nusprendusi pasimokyti ispanų kalbos internete, tad poquito english, poquito spanish galėjau susikalbėti su vietiniais. 
Sonios namai
Sonia paklausė, kur žadu miegoti, atsakiau, kad apsistosiu šią naktį miestelio sporto salėje. Sonia nustebo, pasitarė su vyru ir pasiūlė man apsistoti jų namuose. Pasakė, kad galiu pasinaudoti karštu dušų, gausiu vietą miegojimui, galiu pasinaudoti internetu ir pakvietė prisijungti vakarienės. Aš, išgirdusi tokį pasiūlymą, smarkiai nesipriešinau ir sutikau. Sonia parodė, kur yra dušas ir nuvedė į kambarį, kur miegosiu. Nieko sau, atskiras kambarys, dvigulė lova, internetas, karštas dušas ir vakarienė. Čia tik pasvajoti buvo galima apie tokį nuotykį.
Ispaniška gertuvė vynui
Prie vakarienės stalo susipažinau su Sonios vyru (neprisimenu jo vardo), dukra Lene 7m. ir sūnumi Urco 11m. Bendravome dalinai ispaniškai, dalinai angliškai, valgiau pečiuje keptą picą (viena skaniausiu picų mano gyvenime) ir gėriau vyną iš ispaniškos vyno gertuvės. O gerti iš jos reikia per atstumą. (žiūrėti paveikslėlį). Sonia papasakojo, kad Navaroje žmonės bendrauja dvejomis kalbomis: ispanų ir baskų. Jos visiškai skiriasi viena nuo kitos. Sonios vaikai mokosi mokykloje baskų kalba. Šeima džiaugiasi, kad vaikai gali čia mokytis savo kalba nemokamai, nes kituose regionuose mokyklos,  baskų kalbos mokyklos yra privačios ir mokamos. Sužinojau, kad nacionalinis šio regiono patiekalas yra jautienos arba avienos kepsnys su daržovėmis. Nes šiame regione mėsos ir daržovių yra daug ir žmonės tai labai vertina, tad stengiasi pagaminti kuo skanesnį kepsnį. Pavalgius, kelioms minutėms prisėdau prie interneto ir kritau į lovą. Mėginau užmigti, galva tvinksėjo nuo nuovargio. Vis dėl to nuovargis, suvokimas, kad gali tekti miegoti lauke ir greitas 10km įveikimas padarė savo. Bet užmigau gan greitai ir miegojau kaip užmušta daugiau nei 8 valandas.
Vat tokia pilna nuotykių, pergyvenimo, jaudulio, nuovargio ir nerealių įspūdžių buvo pirma mano keliones į Santiagą diena.

Kelias į Zubirį

4 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Ar pirmai dienai taip reikėjo rautis?

Renatorius

Liubaška rašė...

Nereikėjo, bet tokia jau aš esu. Prisigalvoju sau nesamonių, o po to kojos kenčia. Bet nesigailiu nei akimirkos.

Anonimiškas rašė...

Labai idomu skaityti, labai grazios nuotraukos! Kaip pavyko atvaziuoti i marsruto pradzia? Ar labai daug piligrimu?
Gero kelio!

Liubaška rašė...

Apie atvykimą į maršruto pradžią informacija yra čia: http://neragautas.blogspot.com/2014/04/pradzia.html
O dėl piligrimų kiekio, žmonių buvo tiek, kad jei nori tikrai gali būti vienas kelyje dieną ar daugiau, bet jei nori kompanijos, ją lengva susirasti. Tačiau tokio žmonių traukinio, kad reikėtų ištisai lenkti žmones tikrai nebuvo. Jei man reikėtų rinktis laiką, kada norėčiau vėl eiti į piligriminį žygį, tai būtų arba pavasario arba rudens vidurys, kai orai nelabai karšti, o žmonių nelabai daug.