2015 m. vasario 18 d., trečiadienis

Buriavimas - antra diena

Budžiu
Jau visą mėnesį negalėjau priversti save prisėsti prie blogo rašymo. Tai nuotaika ne ta, tai noro nėra, tai atrodo, kad rašau tik sau ir niekas mano rašliavos neskaito. Ar čia ta pilka žiema už lango, kuri šiemet visai nežiemiška, ir ta pilkuma už lango verčia susisukti į kokią kaldrą pasiimti puodelį arbatos su medumi ir įsmeigti žvilgsnį į ekraną. Panašiai ir buvo praleistas šis mėnuo. Liūdna ir niūru. 
Bet aš pagaliau susikaupiau, kaip sakant "nėra to, kas nepasibaigtų" ir aš pagaliau prisiverčiau nusipirkti jogos kilimėlį ir kiekvieną rytą pradėti su kvėpavimo mankšta, užsirašiau ir pradėjau lankyti šokius (p.s. jau senai to norėjau), o šį rytą visai netyčia atradau blogą debesyla.lt, kurį paskaičius tiesiog sėdau ir pradėjau rašyti. Nežinau, kiek yra mano skaitytojų, bet jei yra bent vienas, kuriam įdomu, manau būtų sąžininga tęsti savo rašinius, o ne numesti viską "geresniems laikams", kurie niekada neateina. 
Štai tokia nedidelė įžanga apie tai, kur buvau dingus, o dabar tesiu savo pasakojimą. 
Antra diena. 8.00 ryto. Lyja. Prasideda mūsų budėjimas ir mes visi renkamės ant denio išklausyti instruktažo: kas per naktį nutiko, kokie vėjai putė, kokiu kursu einam, ką turėtume žinoti po praeitos pamainos budėjimo. Laivo žurnalo pildymas ir taip toliau. Aš ant denio lėkiau taip pat greitai, kaip vakar leidausi į kajutė. Į kambuzą (laivo virtuvę) dar nesileidžiu, negaliu apie tai net pagalvoti. Jūros liga nepraėjo. Buriavimas vis dar nedžiugina ir vis dar norisi iššokti iš to laivo. Gerai, kad turiu gerus komandos draugus, kurie bėdoje nepalieka. Dainius atneša pusryčius ant denio. Pamėginau pavalgyti, nes norisi ne valgyti, o ėsti. Nesėkmingai. Liūdna. Jau net neskaičiuoju kiek kartu man teko maitinti jūros gyventojus. Tai nutikdavo kiekvieną kartą nužingsniuojant į bet kurį laivo galą. Skaičiuoju laiką iki budėjimo pabaigos - 4 valandos.
Mūsų komanda budi nuo 8 ryto iki 12 dienos ir nuo 8 vakaro iki 12 nakties. Sakyčiau tikrai sėkmingas laikas. Ir išsimiegoti gali ir keltis vidury nakties nereikia. Kitos dvi komandos budėjo atitinkamai nuo 12 iki 4 dienos metu ir tas pats laikas nakties metu ir nuo 4 iki 8. Kelionės pradžioje mes visi buvome padalinti į tris komandas ir taip buvo paskirstytas mūsų budėjimo laikas visos kelionės į Turku metu. 
Tačiau ne viskas buvo taip blogai, kaip aš čia pasakoju. Vakar naktį begulėdama savo miegmaišyje pakėliau galvą į dangų. O ten buvo neapsakomai daug žvaigždžių. Jokių miesto šviesų, tik žvaigždės supančios mūsų laivą nuo vienos horizonto pusės iki kitos. Čia buvo tokia akimirka džiaugsmo, kaip sakant šviesos blyksnis tunelio gale. 
Pietus praleidau, dėl jau visiems aiškių priežasčių. Nors maistas laive neapsakomai skanus. Laive yra taisyklė - jei praleidi pusryčius, pietus ar vakarienė - tavo bėda. Niekas negali bet kada įeiti į maisto sandėlį ir pasivaišinti. Gerai, kad ant denio visada yra arbatos ir užkandžių, to tikrai užtenka sekančio maisto belaukiant. O dar ir komandos nariai į kuprines prisikišę visokių užkandžių, tad badu tikrai laive nemirsi. Gaila, kad man kol kas maistu mėgautis netenka. Visai. Gerai tai, kad bent vandenį virškinu. Kartais. 
Po savo budėjimo vėl krentu į miegmaišį ant denio. Kas belieka.
Atsikeliu. Stebuklas. Jaučiuosi žymiai geriau ir net galiu be baimės atsistoti ir vaikščioti. Pamėginau pavalgyti. Ramu, sėdžiu virškinu. Na pagaliau, bent šis tas gero. 
Lietus taip pat baigėsi, o vakaras buvo nuostabus. Aplink tyla ir ramybė. 
Vat tokie vat vakarai.
Ir žinote ką? Atsiprašau už tiesmukišką išsireiškimą, tačiau: "Tikrai verta vemti parą pro bortą, kad po to pamatyti šį nuostabų gamtos grožį: jūrą, spalvotą dangų ir raudoną mėnulį." Pirmą kartą gyvenime mačiau raudoną mėnulį. Ir tas jausmas, kai tave supa tik gamta ir aplink nėra jokios civilizacijos, tai kažkas neapsakomo. 
Ir aš pagaliau galiu mėgautis visais buriavimo malonumais. Todėl dabar sėdžiu ant denio, kvėpuoju grynu oru ir rašau dienoraštį. Rašau viską, kas nutiko per dvi dienas, nes vakar apie jokią veiklą išskyrus gulėjimą negalėjau net pagalvoti . 
Per radijo stotį išgirstame džiugią žinią - esame pirmi bendroje įskaitoje ir savo klasėje. Lenktynės gi vyksta, vakar man tai visai nerupėjo, o šiandiena - kita diena. 
Budėjimo laikas eina į pabaigą ir su šia džiugia naujieną einame miegoti. Labanaktis. 

Komentarų nėra: