Pirmi buriavimo įspudžiai.

Startas

Vakar buvo bloga - geriau bučiau numirus vakar. Tampė, tąsė, siūbavo.  Išėjome į jūrą po geros audros. Bangos vis dar kilo iki kelių metrų aukščio. Ir kaip tik už vartų išjungeme variklį ir pakėlėme būrias, prasidėjo visas smagumas. Nežinau, kitiems gal bangos nebuvo tokios didelės, bet man džiaugsmo pakako. Blogiausia yra tai, kad laive sirgti kada panorėjęs negali. Yra tokia komanda "all hands needed" (reikalingos visos rankos) ir tada turi mesti viską, ką darei iki šiol ir pulti padėti kitiems. Dažniausiai ši komanda naudojama, kai keliamos arba leidžiamos burės arba, kai atliekamas sudėtingas manevras. Yra ir smagių naujienų: pradėjau jūros ligos sirgimo maratoną. Džiugu. Bent kažkur buvau pirma :) Nenoriu viską labai vaizdžiai rašyti, bet šėriau žuvytes, kaip priklauso - viskuo, ką mėginau valgyti ar gerti. Pirmą dieną gyvenau ant denio, vien nuo minties apie nusileidimo į kajutes darėsi bloga. 

Bet mano pozityvas niekur nedingo ir aš pagaliau radau laive sau tinkamą vietą, susikau ten į kamuoliuką, gulėjau ir stengiausi nejudėti. Kol gulėjau, nei siūbavo, nei bloga buvo - svarbiausia buvo nesistoti. Dieną ėjo į pabaigą, oras vėso, o aš vis gulėjau nejudėdama, darėsi šalta. Žiauriai šalta. Reikėjo susikaupti ir atsinešti iš kajutės miegmaišį. Susikaupiau, atsistojau, viskas vėl apsisuko. Po to pagalvojau, kad ne taip jau ir šalta ir staigiai atsiguliau, kaip gulėjus. Ilgai teko kauptis, kol vis dėl to prisiruošiau staigiai nusileisti į apačią ir pasiimti miegmaišį. Pagaliau, miegmaišis rankoje, o mano nusileidimas į kajutes organizmo neliko nepastebėtas ir buvo greitai pašventintas :) 

Lietuviškas Brabander (kairėje)

Taip begulint ant denio praėjo mano budėjimo laikas (apie juos vėliau). Gerai, kad kolega Dainius prižadino vidury nakties ir liepė eiti miegoti į kajutę. Ilgai svarsčiau ar verta... Bet Neila - laivo įgulos narė - papasakojo, kad reikia batus nusiimti ant denio (tik, žinoma, nepalikti jų ten), greitai bėgti iki savo lovos ir nenusirengus atsigulti ir gulėti. Nes kol gulėjau ir laivą siūbavo, manęs bent jau nepykino. 

Štai kaip pasibaigė pirma mano nuostabaus buriavimo diena: romantikos nedaug - norėjosi tiesiog, kad pasaulis nustotų siūbavęs.