2015 m. rugpjūčio 13 d., ketvirtadienis

Šalies kontrastai

Šiandiena poilsio diena. Kažkam vėl tenka dirbti, tad aš dieną praleidžiu, kondicioneriaus ir kompiuterio draugijoje. Į lauką eiti visai nesinori, toks karštis mane žudo. 
Atėjus vakarui, mes kylame į naujų vietų paiešką. Duodu laisvę fantazijai ir aš vėl pildau svajones. Kažkada, labai senai norėjau gyvai pamatyti Burios pastatą - Burj Al Arab. Neturėjau didelių vilčių artimiausiu metu jį pamatyti, bet svojoti gi neuždrausi. Ir štai visiškai netikėtai atsiduriu šalyje, kur stovi svajonių pastatas. Progos tikrai nepraleisiu. 
Išvažiuojame anksčiau, iki vakarienės, rasim maisto kur nors mieste. 
Išvažinėdami iš Umm Al Quwain’o pamatome nuorodą į skalbyklą, sustojame - vyrui reikia kontaktų. Ieškome įvažiavimo, kuris paslėptas kažkur užkampyje. Pasukame dešinėn ir aš nustembu. Toks jausmas, kad ką tik papuolėmė į Dievo pamirštą kameplį. Pastatai apleisti, aplinkui vien šiukšlės, sudaužyti automobiliai, nieko nelaukiantys iš gyvenimo žmonės. Gavus kontaktus, nusprendžiame pasivažinėti po užkampius. Aš dar spėjau įkišti galvą i skalbyklą ir padaryti porą kadrų. 
Gatvė
Skalbykla
Autoservisas
Restoranas
Gyventojai

Besisukiojant po mažas gatveles pasidaro nejauku. Žmones šia gyvena visiškai apleistai. Spėju, čia net kanalizacijos nėra. Čia įsikūrę žmonės stengiasi išgyventi. Kažkas dirba garaže - autoservise, degalinėse klientui net nereikia išlipti iš automobilio, nes vienas darbuotojas pila kurą, kitas ima pinigus, trečias stovi kasoje, jiems visiems vadovauja vadovas ir dar keli darbuotojai dirba su prekėmis. Spėju už darbą tokiame karštyje ne milijonus jie teuždirba. Juolab, kad kuras ir automobilio valymas kainuoja centus. 
Šiose apleistose gatvelėse maža to, kad nėra ženklų, kartais ir pačios gatvės nėra, tenka prasukti pro žvyro laukus. 
Pamačius gyventojų reakciją į pravažiuojantį automobilį, pasidaro nejauku fotografuoti. Nors ir ne viskas papuolė į kadrą, tačiau toks reginys iš mano atminties dar ilgai nedings. 
Išvažiuojame
Sekantis sustojimas dideliame Šaržos miesto žiedė.
Emyratai vis nepaliauja manęs stebinti. Kaip gali būti taip, kad viename mieste prie pastato išklotos marmurinės plytos ir laiptai, o kitame - net kanalizacijos nėra? Kodėl taip yra? Ar tai teisinga? 
Gal būt, jei gerieji žmonės būtų investavę ne į didžiulių pastatų statybą, bet į visus Emyratus, vidutinis gyvenimo lygys būtų kitoks? Būtų mažesnis turizmas ir kiti pinigai. Bet nafta kažkada pasibaigtų ir kas tada būtų? O dabar, ir turizmas klesti ir miestai po truputi statosi. Gal ir gerai padarė, bet kontrastas vistiek šokiruojantis. Gal būt kažkada visi Emyratai bus pilnai civilizuoti. Reikia to tikėtis. 
Pakeliui
Marmurinės grindys
Šaržos žiede
Mes jau priartėjome prie Burj Al Arab. Papulti į šio pastato teritorija ne taip paprasta, tad mes pasižvalgome šalia ir nusprendžiame važiuoti į žmonių išpiltą salą - Jumeiros palmę. Norint papulti į pastato vidų būtina rezervuoti staliuką, minimali suma žmogui - 100 eu, už ją gausi užkandžių ir kavos. Mes dar ne tokie turtingi, tad važiuojame į Jumeiros palmė - kuri yra lyg aštuntas pasaulio stebuklas. Iš oro ši sala atrodo nuostabia, tačiau kai važiuoji mašina… Tiesiog įvažiavome į tunelį ir pravažiavome gražių pastatų kvartalą. Bet Kai atsidūrėme palmės viršūnėje. Wow. Visiškai kitoks vaizdas. 
Į salą
Palmės viršūnė - centras
Nuo salos kranto matosi beveik visas Dubajus. Štai ten tolumoje šviečia aukščiausio pasaulio pastato šviesos. Iš čia jis neatrodo toks didingas, o štai ten mano išsvajota burė. Būtent šitą vaizdą kažkada svajojau pamatyti gyvai. Nuostabu. Saloje, žiūrint į vandens pusę, visiškai tamsu, tik kažkur tolumoje matosi įvairiomis šviesomis apšviesti pastatai. Sustojame , kaip vis dėl to gražu. Padarome keletą nuotraukų ir kartas nuo karto sustojame vis kitoje palmės vietoje. Džiaugsmas apima širdį. Išsipildžiusi svajonė. Aštuntas pasaulio stebuklas. Kažkaip ne nuo tos pusės aš į stebuklus žiūrėti pradėjau. Smagu, kad šalia manęs yra kitas, toks pat žmogelis, kuris pasiryžęs su manimi kada nors pamatyti juos visus. 
Dar šiek tiek pasivažinėjame po salą ir grįžtame į miestą. Mano vyras žadėjo mane nuvežti į dar vieną gražią vietą. 
Dubai
Išsvajota Burj Al Arab
Vieta vadinasi Dubai Marina. Gaila, tačiau mums nepavyko. 
Privažiuoti į šią vietą su automobili gana sudėtinga, nes čia yra pėsčiųjų poilsio zona, kurioje yra gražus parkas, krantinė, daug kavinių ir tiesiog gražus vaizdas. Norint čia atvykti, reikia kažkur pasistatyti automobilį ir ateiti pėsčiomis. Tuo metu, kai vykome į Dubai Mariną buvo tvarkomi keliai, tad mums net arti privažiuoti nepavyko. Tik mačiau tą vietą nuo tilto. Kokią valandą laiko sukome ratus, važinėdami nuo vieno tilto ant kito ir vis neradome įvažiavimo. Prasukę dar ratą pasidavėme ir pasukome namų link. Mes vis dar turime viltį kažkur rasti maisto, nes esame alkani, kaip šunys. O dar laukia ilgas ir tolimas kelias namo.
Apie vakarienę: pakelėje atradome vietinio greito maisto užkandinę, surizikavome ir nesuklydome. Jau ne vieną kartą viešbutyje teko matyti didžiules maisto porcijas, tad šį kartą klaidos nedarėme ir pasirinkome po mažą chačiapurį. Na bent jau šitas daiktas buvo labai į jį panašus. Tai tokia lyg uždara pica įdaryta daržovėmis arba mėsa. Dėl dydžio nesuklydome, suklydome dėl kiekio - būtų užtekę ir vienos porcijos dviems žmonėms. Įdomiai jie tas porcijas duoda. Įdomu, ar jie patys tiek suvalgo? Nors dabar Ramadanas, tai galbūt akis vakare būna didesnes už skrandį :) 
Tačiau mes nosies nenukabinome, liko pusryčiams… O ryt nauja diena ir nauja kelionė. 
Vakarienė vienam žmogui, likom sotus abudu.

1 komentaras:

Nijolė rašė...

Na šarminga šarminga šalis:) Man labiausiai patinka keliaujant stebėti gyventojų buitį, šiuo atveju skalbykla atrodo tikrai įdomiai ir galingai:) Mūsų Bosch tikrai paprastesnė ir aplink ją nesirenka šeimos:))