Kovo 23 - laimingas piligrimas

Vėjas kelyje

14:20 Pietų pertrauka vieno jaukaus albergo kavinėje. Sėdžiu nuostabioje vietoje Hontanas miestelyje, rašau dienoraštį. Šis miestelis išdygo man prieš pat nosį. Vaizdas buvo toks: ėjau, ėjau ir pamačiau ženklą: "Hontanas 0,5km". Pagalvojau, kur gi tas miestas už pusės kilometro, jei horizonte nieko nesimato. O pasirodo, jis yra įsikūrės visiškoje nuokalnėje ir yra toks mažas, kad jo net nesimate. Tačiau priėjus prie nuokalnės, atsivėrė nuostabus miestelio vaizdas, kuriame ir nusprendžiau papietauti. 

Pakeliui

Šiandieną ryte iškeliavau iš Burgoso ir jau nuėjau 30 km. Turėjau laiko pagalvoti, gavau atsakymus į klausimus, kurių neturėjau. Ir priėmiau tam tikrus sprendimus, kurie nėra džiuginantys. Jau senai žinojau, bet dabar dar kartą įsitikinau, kad nevalia švaistyti savo, o juo labiau kitų žmonių laiką…

Šiandieną eidama sutikau vos kelis piligrimus, apsikeičiau keliais žodeliais ir numyniau tolyn. Esu pailsėjusi ir motyvuota. Manau, kad galiu nueiti šiandieną virš 40 km. Vis dėl to noriu pasiekti Santiagą laiku.

Eidama Camino, supratau, jog esu laimingas žmogus: neturiu nei vyro, nei vaikų, man jau beveik 29 metai, bet aš noriu rėkti ant viso pasaulio, kokia esu laiminga. Ar daug tokių žmonių pažįstat?

Manau, kad vakar padariau vieną žmogų šiek tiek laimingesniu…

Žinutė

Beje, Martinas gavo mano žinutę, kurią palikau ant kelio. Jis buvo labai maloniai nustebęs.

Martiną pažįstu vos kelias dienas, bet bendraudama su juo jaučiausi labai gerai. Vakar atsisveikinome, ir manau jau visam laikui. Nežinau ar dar kada nors jį sutiksiu, bet savo Camino metu pasistengsiu palikti tam tikrus pėdsakus, kad galėčiau sukelti jam šypseną. Man patinka džiuginti ir kelti žmonėms šypsenas. Kelyje palikau dar vieną žinutę. Dabar tai jau lyg žaidimas. 

Hontanas

Grįžtant į kavinę. Ką tik sudalyvavau ispaniškoje siestoje iš vidaus: užsukau į kavinę papietaut, užsisakiau maisto ir kavos, buvau vienintelis lankytojas. Apie 14:30 čia prigužėjo pilnas baras žmonių, visi užsisakė po taurę vyno ar martinio. Stovėdami ir bendraudami tarpusavyje jas išgėrė ir išsiskirstė. Visa siesta trūko vos 30 minučių. Bažnyčios varpas sudaužė tris kartus - 15 valandą, ir visi išsiskirstė. Čia net laikrodžio nereikia, nes kiekviename kaime yra bažnyčia, kurį kas valandą muša varpais tiek kartų, kiek yra valandų. Vėl tylu ir ramu, ir vėl esu vienintelis lankytojas bare.

Bėgiojantys paukščiai

Baro savininkas papasakojo man, jog Ispanija - vienintelė šalis, kurį turi tokias siestas, kai tarp 14 ir 16 valandos, o kartais net ir iki 17, niekas nedirba. Vakare po 19 valandos vėl viskas atgyja, bent jau didžiuosiuose miestuose. Jis irgi yra šiek tiek pasipiktinęs dėl tokios situacijos šalyje, nes supranta, kad turistiniuose vietose per šias valandas galima užsidirbti pinigų. Todėl jo kavinė yra visada atvira lankytojams, siestų jis nešvenčia. 

Na o aš jau papietavau ir sulaukiau vienos smulkios staigmenos: baro savininkas ką tik pavaišino mane sumuštinuku su šokoladiniu kremu iš virtuvės. Jie su virtuvės darbuotojų po siestos prisėdo lengvai užkąsti, o kadangi aš vis dar sėdėjau už stalo ir rašiau (jau tikriausiai daugiau nei valandą prabėgo), tai buvau maloniai nustebinta ir pavaišinta. Kartais susimąstau, kad dėl tokių akimirkų verta keliauti vienai, nes tokios smulkmenos kompanijoje niekada nenutinka. Soti ir laiminga kilu į kelią.

Labai sena apgriūvusi bažnyčia

Smagi akimirka: kelyje pamačiau tokius juokingus paukščius. Nežinau kaip jie vadinasi, tačiau jie, norėdami įveikti kliūtį, ją perbėga, o ne perskrenda. Jie labai greitai begioja, ypač kai pamato gresmę, kad ir mane begiojančia paskui su fotoaparatu :). Labai norėjau juos nufotografuoti, tačiau niekaip nepavyko pagauti kadro. Išėjo tik vienas vaizdelis iš toli - paukštis bėga per kelią, greitai įveikia įkalnę ir pasislepia toli toli žolėse. Ne kiekvieną dieną matomas vaizdas. 

20:30 ilgai lauktas albergas. 

Ką gali padaryti laimingas ir gerai pailsėjęs piligrimas? O gi nueiti 52 km per vieną dieną su kuprine, kuri sveria šiek tiek daugiau nei 10 kg. Dabar jau laaaaabai pavargęs, tačiau vis tiek labai laimingas piligrimas. Greitai metu nuo savęs kuprinę ir einu gamintis vakarienės, esu be proto alkana. Vakarienei šiandieną kraujinė Burgoso dešra, kurią nusipirkau vakar turgelyje ir sumuštiniai su sūriu. Made it by myself, enjoying… (Pasigaminau pati ir mėgaujuosi).

Laimingas piligrimas

Miestelis, kuriame nepasilikau

Akimirka

Tolumoje

18% nuokalnė

Kol valgau, šiek tiek papasakosiu apie šios dienos antrą kelionės dalį. 

Buvau nusprendusi nukeliauti 40 km. Bet kai atvykau į numatytą kaimą, nusprendžiau, kad esu kupina jėgų ir noro žygiuoti toliau. Oras nuostabus, nuotaika gera ir iki sekančio kaimelio vos 6 km. Su šypsena veide žygiuoju į priekį. Atstumą aš matuoju valandomis. Atrodo nelogiška ar ne? Bet kalnuose galima labai dažnai pamatyti lenteles su žymomis: iki vienos chatos tiek valandų kelio, iki kitos - šitiek. Taip ir čia: aš jau daug maž žinau savo ėjimo greiti, jis yra apie 5 km per valandą. Tad sekantį kaimą turėčiau pasiekti per šiek tiek daugiau nei valandą. Pradėjau savo kelionę ir po tam tikro laiko atsidūriau prie nemažo kalno…

Takeliu žemyn

Na ką gi, vėl kylu į viršų, pagal mano skaičiavimą ir planavimą, kažkur kalno viršūnėje turėčiau pamatyti gyvenvietę, nes kulniuoti į kalną po jau nueitų 40 km menkas malonumas. Po truputi kylu į viršų, liko visai ne daug. Ir štai, pagaliau išsvajotoji kalno viršūnė. Dar šiek tiek paeinu į priekį, horizontas visai netoli, gal ten už jo bus mano poilsio vieta. Prieinu prie ženklo, kuris rodo 18% nuokalnę ir spėkite ką aš ten matau? O gi nieko … O_o (Gaila nematėte mano veido išraiškos, kai pamačiau tą vaizdą) Aišku, vaizdas buvo nuostabus: nuo kalno atsivėrė platūs žali laukai, keli vinguriuojantys takeliai, platus horizontas. Aplinkui žalia žalia, kur dairais ir ta, leistis besiruošianti saulė…neapsakomas vaizdas. Tik vat viena bėdelė - matau kokius 5 km žalumos ir nei vieno namo, kaip taip? Kur tas mano žadėtas kaimas?

Žalia

Žalia, kur dairais

Saulėleidis

Vakarienė

 Aš jau tikėjausi numesti kuprinę ir ilsėtis, o čia, kaip matau, dar ilgai neteks man to daryti. Džiugu, kad pamačius tokį vaizdą, pakilo motyvacija ir aš su mėgstama muzika ausyse šokio ritmu leidžiuosi nuo kalno. Ilgai aš žygiavau per tuos laukus. Jau buvau pradėjusi nerimauti ar teisingai einu, nes saulė jau pradėjo leistis, o kelio pabaigos ar gyvenamųjų kvartalų vis dar nesimato. Gerai, kad  bent kartas nuo karto kelyje pamatydavau geltonas rodykles - vadinasi einu teisingu keliu. Štai netoliese pamačiau sankryžą su šviesoforu - geras ženklas, manau gyvenviete netoli. Taip ir buvo, už posūkio pamačiau ženklą - Itero de la Vega 2 km. Pagaliau, albergas ir užtarnautas poilsis. Nuostabi diena, gražus vaizdai, nuostabaus grožio dangus, saulėleidis ir žinoma gera nuotaika. 

Prisėdau išsiaiškinti kur gi dingo tas mano kaimelis už 6 km, pasirodo reikėjo pasukti iš kelio ir pora kilometrų nueiti į šoną nuo pagrindinio tako. Kai esi pavargęs, tai sukti nuo pagrindinio tako visai nesinori, ypač kai vakarėja ir jau nueitas nemenkas atstumas. Taigi dienos reziume - laimė, nuovargis, bet vis tiek didelis džiaugsmas.

Grįžtant į albergą prie vakarienės...

Vienintelis piligrimas alberge

Kraujinė Burgoso dešra visai patiko. Niekada nevalgiau mūsų lietuviškų kraujinių vėdarų, bet panašu, kad tai tas pats. P.s. Lietuvoje manęs tikriausiai niekas nebūtų privertęs valgyti kraujinius vėdarus, nes žinau kaip ir iš ko jie daromi. O čia kažkaip netyčia gavosi - nežinojau ką valgysiu, bet labai norėjau paragauti šį vietinį produktą - ir esu labai patenkinta, kad paragavau.  

Šiame nedideliame alberge esu vienintelis piligrimas, tad galiu rinktis iš 13 lovų. Po tokių miestų, kaip Burgosas, su dideliais albergais ir dideliais kiekiais piligrimų, pradedu mėgautis mažais kaimeliais ir tą vienatvę alberge, kai gali ramiai pavalgyti, nueiti į dušą, išsirinkti labiausiai patikusią lovą ir ilsėtis tyloje. Kai niekas aplinkui neknarkia, nesimuisto ar neatsikelia anksčiausiai ryte. 

Maistas, dušas, lova, ramybė - ko dar reikia iki pilnos šios dienos laimės.