Kelionė

6:00 Lietuvos laiku. Klaipėda. Ankstyvas rytas. Galva plyšta per pusę, nes vakar sukausi ruošiausi iki vėlyvo vakaro. Ištuštinau šaldytuvą. Išdalinau gamintų desertų likučius. Aplankiau draugus. Susikroviau nedidelę kelioninę kuprinę. Parsisiunčiau filmų į kompiuterį… taip taip taip, kelionė bus ilga ir aš dalinai esu civilizacijos auka :) Pasikroviau fotoaparatą. Nuotykiams pasiruošus.

8:00 ir aš jau autobuse Klaipėda - Vilnius. Teleportavausi gan greitai, nes didžiąją laiko dalį miegojau. 

12:00 Vilnius. Oro uostas. Kol kas viskas vyksta sklandžiai ir pagal planą. Šiek tiek tenka palaukti, bet viskas savo laiku. 

Pakeliui "namo"

15:15 Turkish airlines lėktuvas. Šalia prisėda buvęs žurnalistas su vaiku. Pabendraujam, jis papasakojo apie Dubajų, kur verta nuvykti, ką pamatyti. Vykstu iš Vilniaus į Stambulą (Turkija), tad lėktuve kitataučiu mažuma. Kol kas viskas ramu. Artėjame prie tikslo. Ir neužilgo…: “Gerbiami keleiviai, šiuo metu Stambulo oro uoste kamščiai, tad mums teks šiek tiek laiko praleisti ore.” Pusvalanduką pasukame ratus ir pagaliau leidžiamės. 

18:20 Stambulo oro uostas. AAAAAAAAAAAA kokio jis dydžio. Kur dabar bėgti, sekantis lėktuvas išskrenda mažiau nei už valandos, kaip gi surasti vartus. Bėgu prie pirmo stendo ir ieškau skrydžio į Dubajų. Randu. Greitai, greitai, jau vyksta įlaipinimas… įdomu, kodėl prasidėjo keliomis minutėmis anksčiau. Nieko nelaukdama lėkiu prie savo vartų, o jie kaip tyčia visai kitame oro uosto gale. Pribėgu ir sužinau… pažiūrėjau ne į tą skrydį, mano skrydis už pusvalandžio - kaip ir priklauso pagal grafiką - ir, kas visiškai nenuostabų, prie kitų vartų. Taip nutiko todėl, kad per skubėjimą pažiūrėjau ne į skrydžio numerį, o tiesiog radau miesto pavadinimą - Dubajus. Mes gi savo mažame Vilniaus oro uoste nesame įpratę, kad skrydžiu gali būti ne vienas ir ne du į tą patį miestą, nieko tokio, kitą kartą busiu atidesne. Gerai, kas gerai baigiasi ir aš jau prie savo vartų, laukiu savo lėktuvo. Skrydis Stambulas - Dubajus, kaip tikriausiai supratote lietuvių šitame lėktuve beveik nebuvo. Ir šiaip baltaodžių jau tapo mažuma. Dabar aš jau busiu kitokia ir į mane žmonės žiūrės kreivai. Surandu savo vietą prie lango ir laukiu, kas gi atsisės šalia. O šalia prisėda vyrukas iš Indijos su labai netgi europinėmis pažiūromis, dirba jis tarptautinėje bendrovėje, todėl net ir apie Klaipėdą žino. 

Naktis. Vėl sukame ratus aplink, tik šį kartą aplink Dubajų, o vaizdai už lango stebina mane: matosi didžiulės, net nežinau kelių juostų, gatvės, ir nors laikrodis jau muša vėlyvą valandą, gatvėse pilna automobiliu ir jie lyg sraunios šviesų upės vingiuoja į skirtingas puses. Koks didžiulis miestas, kiek daug šviesų ir kiek daug judesio, kaip nuostabiai atrodo įlankoje prisiinkaravę laivai. Net nemoku aprašyti visko, ką mačiau. Gaila fotoaparatas kuprinėje liko…

Pro automobilio langą

2:00 vietos laiku. Dubajus. Nusileidome. Vėl didžiulis oro uostas. Einu su srautu, kartais žvilgčiodama į nuorodas, o kaimynas indas sako, kad ilgai dar teks eiti, o pasiklysti beveik neįmanoma. Na ramiau vistiek nepasidarė. Pasų kontrolė. Didžiulė eile ir visiškai kitokie žmonės. Pradžioje pasitinka uniformuoti vyrukai (tarytum kareiviai), kurie nukreipia žmones su vizomis į atskirą eilę, o “europian passport” laukia atskirai. Visi kontrolės punkto darbuotojai arabai ir apsirengę atitinkamai: balti ilgi marškiniai - hidžabai, dengiantys visą kūną ir ryšantys khimar’us baltus galvos uždangalus su juodais apvadais. (Atleiskite man, jei kartais supainiojau pavadinimus, aš ne dizaineris ir ne specialistas šioje srityje. Google man į pagalbą.) Visi vyrai tamsesnės odos ir barzduoti, o jų juodi plaukai ir rudos rudos akis... Kažkaip nepripratusios mano akelės prie tokio vaizdo. Stoviu eilėje, jaudinuosi žinoma, vis dėl to viena panelė keliauju, bet vaizdo nepaduodu. Pagaliau mano eilė, pralaukiau kokią valandą. Pasas, rimtas veidas, akies ragenos skanavimas ir “Welcome” - sveiki atvykę į Jungtinius Arabų Emyratus.

3:00 einu per išėjimo labirintus, bagažo skenavimą ir …. ką dabar daryti? Išeinu į pasitikimo salę, o ji didžiulė ir ten minia žmonių. Ir visi vienodais veidais: arabai arba indai. Kažkur šitoje minioje turiu atrasti savo vyrą. Gerai, kad žmogus mano aukštas ir jau visai greitai randu pažįstamą veidą. Pasidaro ramu, aš jau vietoje. Paliekame oro uostą, judame viešbučio link. 

Tačiau smagiausias jausmas buvo išėjus iš oro uosto. 

Ar įsivaizduojate jausmą, kai karštą karštą vasaros dieną Jūs įeinate į šiltnamį pomidorų pasiskinti. Tai va užsidarote visus langus, kad nebūtų jokios oro cirkuliacijos ir sėdite visą dieną tame šiltnamyje. Jausmas buvo panašus, tik šviesą dar reiktų išjungti, kad tamsu būtų. Nežinau ar pakankamai aiškiai aprašiau oro sąlygas, tačiau kelionė nuo oro uosto durų iki automobilio salono su kondicioneriumi aš dar ilgai atsiminsiu. 

Automobilis. Kondicionerius. Kelionė iki viešbučio apšviestomis Dubajaus gatvėmis. Akimirka kaitros tamsoje. Kambarys. Dušas. Lova. Miegas… Rytoj laukia įdomi diena.