Balandžio 1 - pokštų diena

Ponferados pilis

Gal reikėtų papokštauti pokštų dieną? 

Tačiau pokštauti visai nesinori. Iš Ponferados išėjau gan anksti. 7 ryto, o aš jau kelyje. Šiek tiek laiko praleidau vaikščiodama po rytinę Ponferadą ir nužingsniavau toliau savo Camino. 

Ponferada didelio įspūdžio nepaliko, gal dėl to, kad pilį (o ji tikrai graži) mačiau anksti ryte, kai saulė dar nebuvo patekėjusi, o prietemoje visi vaizdai atrodo kitaip. O vakar buvau per daug pavargusi kažkur eiti. 

Ponferada paryčiais

Tačiau šis rytas visai kitoks, apėmusi Camino nuotaika, norisi vienai žingsniuoti pirmyn ir net muzikos klausytis nesinori. Ir oras visai pusė velnio - gyventi galima. Ko toliau einu, to daugiau laiko praleidžiu su savimi ir daugiau mąstau. Kelyje įgavau šiek tiek išminties. Jau skaičiuoju kilometrus iki Santiago, kas nėra labai gerai, tačiau vis dar randu laiko sustoti ir pauostyti žydinčias gėles, ar atkreipti dėmesį į kokią gamtos smulkmeną. 

Rytinis vynas

Dvi dienos be interneto alberguose duoda savo pliusus - atsiranda daugiau laiko pabūti su savimi. Eidama mačiau užrašą: "If you can not find peace within yourself, you will never find it" ("Jei nerandi ramybės savyje, tu niekada jos nerasi"). Aš, nors šiandiena esu labai susikaupusi, radau savo ramybę. Dabar net gi per mišias, kai reikės palinkėti ramybės, darysiu tai nuoširdžiau. Ir ne dėl to, kad taip reikia, o dėl to, kad taip noriu, nors ir nesu labai religinga asmenybė. 

Apie norus, kurie pildosi: jau tris savaites vaikštau po Ispaniją, tad kavos puodelis su kokiu saldėsiu apie 11 valandą ryto jau pasidarė įpročiu. O kaip sakoma: "Pripratimas blogiau už prigimimą" :) 

Šiandieną kitokia diena ir norėjosi kažko naujo. Atsibodo rutina. Kaip sakoma - buk atsargus su norais...ir pakeliui suradau vyno gamyklą, kuri siūlo paragauti taurę jų ruošto vyno ir tapą vos už 1,5 eu. Ilgai galvojau apie vyną iš pat ryto, bet nuojauta kuždėjo, kad reikia užeiti ir tikrai neprašoviau. 

Pakeliui

Pietums norėjau picos... ir prašau Villa Francoi del Bierzoi sėdžiu ir mėgaujuosi nuostabia pica ir mažu šalto alaus bokalu. P.s. nelabai ispaniška, tačiau beprotiškai skanu. 

Iki mano šiandienos tikslo dar liko 18 km, sugalvojau norą, pažiūrėsim vakare ar busiu nuėjus. 

Pietų metu galvojau, kad man jau atsibodo eiti ir jau norisi pailsėti. Ir net nežinau kas labiau atsibodo ar pats ėjimas, ar ta kasdieninė rutina, ar pabodo tas lietingas oras, kuris, kaip matau vargina ne tik mane. O gal jau poilsio trūksta, tokio nieko neveikimo? Ir judėjimo su autotransportu laisvės? Iki Santiago liko visai nebe daug...

Populiariausias namas

O štai ir dienos stebuklas - ką tik sužinojau, kad vienas senjoras, kuris su kompanija sėdėjo priešais mane, apmokėjo mano picos ir alaus sąskaitą. Vėliau jis praėjo pro mane ir palinkėjo skanaus. Nežinau kodėl taip nutiko, gal dėl to, kad įdomiai atrodžiau su alumi, pica ir dienoraščiu, kurį rašiau ranka? O gal šiaip patikau...

Pastebėjau, kad kai esu viena kelyje man nutinka daug įdomių ir stebuklingų akimirkų, kurios greičiausiai niekada nebūtų įvykusios, jei bučiau ne viena. Pvz.: skrudinta duona su šokoladiniu sviestu, kurią gavau nemokamai viename kaimelyje, arba ispanų šeima, kuri mane priglaudė nakčiai savo namuose, arba smulkios dovanėles Manjarine kalno viršūnėje, arba ... kad ir ši apmokėta sąskaita.

Villa Franca del Bierzo

Nieko šito tikrai nebūtų buvę, jei bučiau ėjusi kompanijoje. Maži, tačiau stebuklai...

Dar galėtų taip smarkiai nelyti, bet tai jau gamtos stebuklas ir taip turi būti.

Man šis Camino yra labai svarbus. Niekada negali nieko žinoti iš anksto, kas tavęs laukia kelyje ar ateityje, tačiau tikrai žinau, kad aš įveiksiu visas kliūtis, nes aš save labai myliu. Ot savanaudė ar ne? Bet taip jau yra, niekas tavęs nemylės, jei pats nemylėsi savęs...

Simmy in the rainy day

Vis dar Villa Franca del Bierzo

Gaila buvo per daug lietinga diena

Ilgas lietingas kelias albergo link

Vaizdas pro lauko virtuvės balkoną

O štai ir Simmy, ji valgė kavinėje šalimais, toliau vėl keliausime kartu...iki greito.
Vakaras. Lyja iki pat dabar, pagaliau pasiekiau albergą. Visą kiaurai šlapia ir permirkusi. Savo tikslą pasiekiau ir atsidūriau labai gražioje vietoje. Nors albergas nėra pats geriausias, tačiau kaminas holo viduryje labai šildė mano permirkusį kūną, o vaizdas pro lauko virtuvė antrame aukšte (virtuvė įrengta balkone) tiesiog pasakiškas. Šiandiena maisto gaminti nesiruošiu, prisipirkau vaisių ir jogurto - atsibodo man jau visi tie duonos-mėsos patiekalai. Štai tau rojaus kampelis: fotelis, kaminas ir jogurtas su vaisiais rankoje...pasaka. O dar ir brašių iš kaimynų gavau. Na ir žinoma, internetas. Tačiau nėra to blogo - turėjau progą pasikalbėti su mama per skype, buvo smagu išgirsti jos balsą. 

O vakare prieš miegą - ilgas, karštas ir patogus dušas be jokių automatiškai išsijungiančių šviesų ir automatiškai užsisukančio vandens. 

Miegojau, kaip kūdikis, visas 10 valandų. Kambaryje buvome trise: aš prancūzė ir korėjietė. Į trasą vėl ėjo "spanglish", niekas nesimuistė, neknarkė...Nuostabu.

Kartais po sunkių nelabai nuotaikingų dienų būtent tokio poilsio ir reikia! 

Yogurt for dinner