Kovo 28 - apie Ispaniją

Eliza ir aš

Rytas - kartu su Luca ir Eliza, kuri šiandieną jaučiasi geriau einame pasivaikščioti po Leoną. Šiandieną čia praleisiu pusdienį iki pietų, o po to žygiuosiu toliau. 

Luca su Eliza bendrauja ispaniškai. O aš ko toliau, to labiau pradedu suprasti ispanų kalbą, labai dėl šito džiaugiuosi. Ir po truputi mėginu jungtis į pokalbį. 

Štai tokie nuoširdus žmonės dirba albergose

Eliza papasakojo labai įdomią savo Camino-gyvenimo istoriją: kai ji buvo Burgose, pas ją atvažiavo jos vaikinas, kuris jau ne vieną kartą yra praėjęs Camino. Jis jai pasipiršo ir jie susižiedavo Burgoso katedroje, o ceremonija pravedė mūsų bendras pažįstamas - pastorius ir piligrimas iš Korėjos Lee Hoon. Jokių baltų suknelių, didelių švenčių, tiesiog mieli žmonės, sava aplinka ir tavo gyvenimo žmogus šalia. Man ši istorija tarsi pasaka, kadangi esu gan naivi ir vis dar tikiu gražiomis istorijomis. Labai džiaugiuosi, kad pasaulyje dar yra tokių žmonių, kurie sugeba kitą žmogų padaryti pačiu laimingiausiu pasaulyje. 

Ko toliau, to sunkiau darosi rašyti dienorašti. Tai vieną dieną laiko visai nėra, o kitą mėginu surašyti visą minčių srautą, kuris sukasi mano galvoje. Šiandienos kelionė, nebuvo labai įspūdinga, tad parašysiu apie Ispaniją. 

Išeidinėdama iš Leono ant vieno tilto pamačiau akordeonu grojantį vyrą, jis labai gražiai grojo senosios Prancuzijos ritmą ir aplinka buvo tokia nuostabi, kad pasijutau tarsi Prancuzė vaikščiojanti po senamiestį. 

Popietė su Eliza ir Luca

Apie barus - kartais užėjus į barą, norisi iš jo lėkti kuo greičiau, nes viduje tokia betvarkė, kad net sunku papasakoti. Žmonės mėto šiukšles, servetėles ant grindų be jokios sąžinės graužaties. Jokios pagarbos barui ar jo lankytojams. Tačiau mano pirminė nuomonė buvo klaidinga, pasirodo - kuo daugiau šiukšlių bare, tuo geresnis baras. Pavyzdžiui, jei bare užsisakei tapą ir ji tau labai patiko, turi numesti popieriuką, į kurį ji buvo įviniuota, ant žemės. Čia toks tradicinis gestas. Nelabai mums lietuviams suvokiamas, bet tebūnie taip. Įdomu, kaip kartais gaunu atsakymus į klausimus, kurių neturėjau. 

Apie ispanišką virtuvę - ji gan didelė ir įdomi. Nors ir kartais visai paprasti patiekalai būna beprotiškai skanūs. Vietinėse kepyklėlėse visada galima rasti šviežios duonos ir be galo daug kitų kepinių, tačiau beveik visada pusryčiams jie valgo prancuzišką ilgą batoną - bagetę arba kruasaną su džemu. Ir beveik visur čia gali gauti šviežiai spaustų apelsinų sulčių. P.s. pasiilgstu košės. 

Vis dar Leonas

Mieste prasidėjo judėsys

Apie priešpiečius - arba kitaip sakant mūsų pietus. Priešpiečiai prasideda nuo 12 ir tęsiasi iki 14 valandos. Mes Lietuvoje esame pripratę šiuo metu pietauti ir valgyti normalų maistą, tokį kaip sriuba, salotos ar kepsniai. O ten tai yra tarsi užkandis. Dažniausiai jie tuo metu valgo bocadillo - sumuštiniai iš bagečių, sūrio ar kumpio. Dažniausiai viduje nebūna nei sviesto, nei padažo, nei daržovių. Tiesiog sausas batonas su kumpiu ar sūriu už kurų susimoki 3 - 4 eurus. Nesuprantu, kodėl žmonės juos valgo? Dar imanomas kitas, skanesnis variantas - ispaniška tortilla - tai dažniausiai apkeptos bulvės su prieskoniais ir vėliau sumaišytos su kiaušinio plakiniu ir iš viso šio mišinio kepamas tarsi apkepas.  Na, o kas liečia vakarienę, tai čia jau atskirą knygą gali rašyti. Maisto pasirinkimas tikrai platus, dar žinoma, viskas priklauso nuo regiono, tačiau skonis ir šviežumas neapsakomas. Na bent jau man taip pasitaikė ir nusivilti man tikrai neteko. Vakarienė Ispanijoje yra pagrindinis dienos maistas. Vakarienė dažniausiai prasideda apie 19 valandą, tad ankščiau gauti meniu del dia arba piligrim meniu nėra šansų. O kiti barai nuo 14 iki 19 valandos iš vis negamina maisto - siesta gi pas juos :) 

Vietinis turgus - jūros gėrybių rojus

Apie kavą. Ispanai geria labai daug kavos. Normalios, skanios arbatos čia gauti beveik neįmanoma, tačiau kava visur labai skani. Camino metu, kiek man teko matyti, ispanai geria kavą dažniausiai baruose, o ne pliko ją namie. (Nors nežinau, kaip pas juos ten namie, žvakės gi nelaikiau.) Aš, žinoma, neatsilikau nuo ispanų kultūros ir kiekvieną dieną skanavau kavą bare. Dažniausiai tai buvo cafe con leche - kava su pienu, tačiau prie gero greitai priprantama, tas grįžusi namo negalėjau gerti užplikomos kavos, tad teko nusipirkti mažą kavos aparatą :).

Laikas

Apie kiekius - Ispanija puiki vieta pradėti verslą, ypač maisto prekybos srityje. Čia negali nusipirkti vieneto. Pavyzdžiui vieno jogurto, ar vieno vieneto 3 in 1 kavos, viskas parduodama pakuotėmis - 4 arba bent jau 2 jogurtai. Kava supakuota po 10 vnt. arba pirk kilogramą plikomos, o kuprinėje nešti nesinori visai. Taip ir gaunasi - iš vienos pusės didelis nepatogumas, iš kitos - puikus verslas parduoti žmonėms daugiau, nei reikia. 

Apie pieną - nors čia labai daug geros kokybės mėsos, daug skirtingo sūrio, tačiau tikro pieno ar jogurto su žiburiu nerasi. Visas pienas pasterlizuotas iki tiek, kad gali stovėti vos ne pusę metų ir net ne šaldytuve. Jogurtai - nuo šito produkto likęs tik pavadinimas, nes ten labiau panašu į pudingą su daug krakmolo ir želatinos. Activia - vienintelis artimiausias jogurto giminaitis, kurį man pavyko rasti. 

Žmogus, privertęs mane pasijusti prancuze

Apie verslą - kitas neblogas verslas, tikriausiai būtų, gaminti ir pardavinėti žaliuzes langams ir durims, nes siestos ir didžiųjų karščių metu visi žmonės nusileidžia žaliuzės ir slepiasi nuo saulės. Kiekvienas namas be išimčių turi žaliuzes arba roletus. Miestas atrodo, tarsi negyvenamas.

Namukai

Kita verslo pusė - negaliu pakęsti, kai ant kavinės durų nėra parašytas darbo grafikas, kiekvienas atsidaro ir užsidaro kada nori. Na arba tada, kai būna žmonių. Daug maž apie 10 valandą ryto prasideda judesys ir miestai tarsi atgyja. Gatvėse atsiranda žmonės, mašinos pradeda judėti, o iki to laiko - langai užkalti, žaliuzės nuleistos, durys su didžiulėmis spynomis. Nuo 14 iki 17 valandos - siesta, vaizdas panašus, o kas liečia vakarą, judesys prasideda apie 19 - 20 valandą. Kai kurių parduotuvių savininkai verslo sąvoką supranta kitaip, todėl dirba be siestų. Ant tokių parduotuvių durų kabo iškaba - dirbame be siestų. Stebuklas kažkoks. Susidaro įspūdis, kad ispanai dideli tinginiai. Suprantu siestos esmę, kai lauke plius 30 ir daugiau, bet dabar, kai termometro stulpelis vos siekia 20 laipsnių...

Kelionė neprailgo, nes šiandiena ėjau vos 26 kilometrus. Buvau susitarus su Luca ir Amparo apsistoti San Martine miestelyje. Vėl klaida, reikėjo apsistoti miestelyje, kuris buvo meilesnis širdžiai. Nes apsistojau kažkokiame Dievo pamirštame kampelyje. Privačiame alberge sumokėjau 6 eurus ir štai ką gavau:

• karštas dušas - jis būna karštas tik tada, kai nuleidi šaltą vandenį, kuris beveik nebėga iš čiaupo;
• vėsus miegamasis - per daug vėsus, o kadangi lauke lijo, tai norėjosi susigrūsti į miegmaišį ir dar kaldrom apsikloti;
• svetainė su internetu - internetas buvo tik svetainėje, o svetainė deja buvo užrakinta;
• viryklė - į kurią, norint pasigaminti maistą, reikia įmesti monetą, gerai, kad monetą paskui buvo gražinama, nes tai jau būtų virš ribos;
• virtuvė - kurioje beveik nėra indų, tačiau yra pristatyta be galo daug įvairaus šlamšto, tarsi sandėlyje.

Kaip pasakė Tina, dar viena šio nuostabaus albergo lankytoja - "reikia džiaugtis, kad bent tualetinio popieriaus yra", bet ir to ne per daugiausiai. 

Nesuprantu, kaip galima daryti privatų verslą ir taip jo neprižiūrėti.

Kai atvykau į albergą Amparo miegojo, o Luca dar nebuvo atvykęs. Iš klaidų mokomės - nebėkite paskui kito laimę, sekite savo nuojautą. 

Gerai, kad bent jau Katerina iš Vokietijos irgi užklydo į šį kampelį, be jos būtų buvę visai niūru. Smagi mergaitė, visada jaukumą susikuria sau pati. Kuprinėje ji visada turi žvakutę ir viską ko reikia skaniai arbatai pasidaryti. Smagiai kartu pavakarojome...