2014 m. spalio 12 d., sekmadienis

Balandžio 6 - finišo tiesioji

Rytas. 6 valanda.
Iki Santjago liko vos 20 km. Sąlyginai dar pakankamai, bet kai pagalvoju, kad 780 km jau nuėjau, tai tie 20 km atrodo tokie menki. Šią naktį miegojau vos kelias valandas. Taip jau būna tose munucipal alberguose, kuriuose vienu metu nakvoja daug žmonių. O ko arčiau Santjago esu, to daugiau žmonių atsiranda kelyje, o taip pat ir alberguose. O didžiosiose alberguose dėl tos pačios priežastis nepakanka gryno oro, pastoviai girdisi lengvas knarkėsis, o šiąnakt dar ispanai iki ryto virtuvėje dainas dainavo. Jausmas dabar - nei pavargus, nei pailsėjus. Kuprinė jau sukrauta, o morališkai aš jau vakar buvau pasiruošus. 
Neužilgo prie mano pusryčių stalo prisijungia Ernestas, jam taip pat šiąnakt nepavyko pailsėti. Nors miegojo savo VIP apartamentuose, tos ispanų dainos priešais jo kambarį visai neleido jam užmigti. 
Iškeliauju… Galvoje nulis minčių, atrodo tiek visko daug nutiko, bet iš kitos pusės aš net nenumanau kiek manęs dar laukia. 
Paskutiniai kilometrai
Šį ryt iškeliaujame gan anksti - 6 ryto planuojame būti kelyje. Susitinku su vaikinais, paskutinė fotosesija prieš kelionė ir žygiuojam. Nicola sakė, kad aš esu tikras kareivis - jei man buvo pasakyta 6 ryto pasirodyti prie albergo, tai aš taip ir padariau - lygiai 6 jau stovėjau prie durų. Sakė, kad esu gerai išauklėta ir gerbiu kitus žmones, nes jei jo sūnui būtų pasakyta susitikti 6 ryto, jis tikriausiai panašiu metu krapštytųsi iš lovos… Ech tie italai su savo “chill” gyvenimo būdu. :)

O ryte, kaip visada, man sunku išsijudinti, tad eidama galvoju tik apie tai, kur čia pritūpti ir kavos atsigerti :), o kavinės visai nesimato žygiuojant miško takeliu. 
Orelis toks visai nedžiuginantis, kaip ir mano mintys. Kuo arčiau Santjago, to labiau painiojasi mano mintys. 
Stojam kavos
Rūkas kelyje
Atvykome
Finišas
Vietinis turgelis
Skaniausios Churos con chocolate
Albergo rūmai
Katedra
Botafumeiro
Kai pradėjau kelionę, man tai buvo lyg vienas didelis nuotykis, bet kelyje turėjau be galo daug laiko pamąstyti, daug laiko buvau viena, susipažinau su daugybę įdomių žmonių, išklausiau jų istorijas, papasakojau savo…
Žinau tik vieną, nuo tos dienos, kai grįšiu namo, pradėsiu šiek tiek kitokį gyvenimą… Labiau džiaugsiuosi smulkmenomis ir labiau vertinsiu tai, ką turiu dabar, nes tik taip gyvenimas įgauna spalvas. Ir darysiu viską, kad tik bučiau laiminga. 
Taip pat planuoju grįžti atgal ir susitikti su žmonėmis iš pirmojo Camino traukinio. Vis dėl to nusprendžiau - keliausiu atgal. Žinoma, norėjau nuvykti į Muxią ir aplankyti pasaulio kraštą, bet pasaulio kraštas ten jau yra tūkstančius metų ir dar tiek pat ten bus, o žmonės… jų gal būt daugiau niekada nesutiksiu, o dabar yra proga…
Vienuoliai
Neapsakomas jausmas
Gaunu Compostelą

Tad po Santjago keliausiu 150 km atgal… vėl į kalnus. O tai labai kelia nuotaiką, nes lygumos jau pabodo, vėl norisi to kalnų polėkio. 
Įžengiame į Santjagą…
Keistas jausmas, ėjau čia 26 dienas, girdėjau ir skaičiau apie šį miestą daug knygų ir internetinių straipsnių. O įėjome į šį miestą labai paprastai, kaip į bet kurį kitą. Niekas čia mūsų nelaukė, nebuvo jokių aplodismentų ar sveikinimų, kad mes tai padarėme, kad per neilgą laiką nužygiavome pėstute 800km. Oras drėgnas, lauke rūkas, gal todėl ir Santjagas taip nedžiugina. O gal todėl, kad suvokiu, jog tai ilgos kelionės pabaiga. O gal šiek tiek kitokio gyvenimo pradžia. Kaip jau esu minėjus, namo grįšiu kitokia. Nei geresnė, nei blogesnė, bet kitokia…
Happy faces
O mes judam albergo link, pakeliui praeinam pro vietinį turgelį, kuriame paragauju skaniausių churų con chocolate. Gardumėlis. O aš jau buvau praradus viltį, galvojau, kad tai visiškai beskonis desertas. 
Turgelyje jos buvo pigiausios ir skaniausios. 
Vyrukai apsistoja alberge. Tarp kitko čia jis atrodo, kaip didelis viešbutis, kuris gali talpinti iki  3000 piligrimų vienų metu. Aš daiktų čia dar nepalieku, nes dar nežinau, kaip pasibaigs ši diena. Lėksiu iki informacijos centro išsiaiškinsiu, kaip grįžti atgal. Martinas, Jeppe ir Beth šią naktį praleis Cebreiro alberge, tad ir aš pasistengsiu šiandiena ten nuvykti. O kol kas lėkiu su vyrukais į mišias. Daug planuota, mąstyta, bet, kaip sakiau: “Svajok ir svajonės išsipildys”. Ilgai svarsčiau, kad būtų labai smagu atvykti į Santjagą sekmadienį ir pamatyti katedroje mišias. Ir štai, šiandiena sekmadienis, esu Santjage ir su nuostabiais žmonėmis skubu į mišias. O aš gi nesu ta tikinčioji…
Albergas
Sėdžiu katedroje, klausausi mišių ispanų kalba. Ir galvoju, kodėl aš čia, ką aš čia darau? Gi nieko nesuprantu, nesu mišių gerbėja, katedra apžiūrėjau iš visų pusių, jau galėčiau lėkti aiškintis, kaip nuvykti atgal į kalnus. Į tą vietą, kuri yra man žymiai mielesnė nei katedros ir bažnyčios. Bet kažkas pasąmonėje, viduje vis kartoja man: “Sėdėk, pasilik, privalai būti iki galo!” Nesuprantu to jausmo ir kodėl taip yra, bet paklausau savo vidinio balso ir išklausau mišias iki galo. O tada prasidėjo tai, apie ką svajojau visą kelionę…
Iš katedros palubių buvo nuleistas Botafumeiro ir šeši vienuoliai pradėjo jį siūboti. Katedroje pradėjo groti muzika ir visas tas jausmas taip suėmė už širdies, negalėjau suvaldyti akyse besikaupiančių ašarų. Svajonės pildosi. Nežinau kaip, nežinau kodėl, bet jei tikrai tuo tiki, jos būtinai išsipildys. Net nesugebu aprašyti to jausmo, kai stovėjau katedroje ir mačiau visą šį vaizdą, klausiausi gesmių ir mačiau laimingus, kai kurios nesugebančius sulaikyti ašarų žmones. Ir viduje atsirado kažkokia ramybė. Nemoku paaiškinti, tačiau nebebuvo nieko aplinkui, jokių problemų, prieš tai buvusio nerimo, nereikėjo niekur skubėti ar kažką daryti. Ta akimirka buvo tiesiog ramu, Tai tikrai kažkas neįprasto, kažkas stebuklingo. Dėl šito jausmo verta eiti 800 km, ištverti nuovargį, skausmą kojose, laimes ir liūdesio akimirkas, įvairias oro sąlygas: kaitrą, lietų ir net sniegą. Viskas šioje kelionėje įgyja prasmę, vienokia ar kitokia, tačiau visą tai išgyventi tikrai verta. 
Paskutinė vakarienė :)
Santjago senamiestis
Katedra kitu kampu
Ar tai kelionės pabaiga? Ne, tai kitokio gyvenimo pradžia. 
Mišios baigėsi ir mes su šlapiomis nuo ašarų akimis keliaujame atsiimti savo piligrimo paso, kelionė į Santjagą baigta, bet kelionė į gyvenimą tik prasideda. 
Atsisveikinu su vyrukais, jie lieka Santjage, o aš keliauju toliau, manęs laukia kelionė į Cebreiro. 
Ir koks juokingas sutapimas - nukeliauju iki informacijos centro ir sužinau, kad autobusas į Cebreirą iškeliauja neužilgo. O tai reiškia, kad aš į jį nespėsiu, tad teks keliauti rytoj. O kol sėdėjau mišiose, gi turėjau minčių keliauti autobuso link, būčiau į jį spėjusi. Bet, tikriausiai, pasąmonėje noras pamatyti Botafumeiro buvo žymiai didesnis. Ir labai džiaugiuosi, kad paklausiau savo vidinio balso ir nepraleidau šio reginio.  O draugus galėsiu pamatyti rytoj. 
Katedra
Lauko muzikantai
Pasivaikščiojimas
Tikslas pasiektas
Skambinu Lucai, gerai, kad kontaktais pasikeitėme ir skubu į albergą. Vyrukai kvietė mane pietaut kartu, manau dar spėsiu prisijungti. 
Pietaujame, ilsimės ir su Luca keliaujame pasižvalgyti po Santjago senamiestį. Ryt anksti ryte iškeliausiu į kalnus, o šiandiena skubu pamatyti miestą, į kurį taip ilgai ėjau. 
Pasikartosiu, tačiau ir vėl viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo būti. 

Komentarų nėra: