2014 m. rugsėjo 28 d., sekmadienis

Balandžio 5 - viskas yra taip, kaip turi būti

 3 val. ryto - pusryčiai
3 val. nakties, o gal ryto? Viskas vyksta ne veltui ir būna taip, kaip turi būti. Tikriausiai dėl to sutikau italus, su kuriais smagiai praleidau vakar dieną. Pati tikrai nebūčiau išsirinkus tokio albergo ir, žinoma, nebūčiau vakar šitaip pailsėjus, ir aštuonkojo (pulpo), tikriausiai, irgi ragavus nebūčiau. Greičiausiai, pikta ir nepatenkinta būčiau pėdinus per lietų dar kelis kilometrus. 
Dėl tos pačios priežasties šiąnakt Bruno taip garsiai knarkė, kad negalėčiau ilgai miegoti. Valandą laiko klausiausi muzikos ir niekaip negalėjau užmigti, tad nusprendžiau keltis. Pasigaminau skanius pusryčius ir pirmus 20 km planuoju nužygiuoti iki 11 val. ryto. Ilga diena manęs laukia, bet tikriausiai taip turi būti. 
Naktis
Pusryčiai 3.40 - vaisių salotos su jogurtu ir šokoladas su kava. Neužilgo iškeliausiu. Dar tamsu. Šiek tiek baugoka, todėl pusryčiaudama niekur neskubu. Rašau vyrukams laiškelį, kad buvo malonu su jais bendrauti ir gal būt kur nors dar teks su jais susitikt. 

Ir vėl šis bei tas apie kelią - kelyje nėra nei laiko juostų, nei atstumo. Čia gali nepažinoti žmogaus, bet gali būti apie jų girdėjęs. Laikas čia skaičiuojamas dienomis arba kilometrais. Pavyzdžiui: “Aš vieną dieną toliau nuėjęs, nei jis” arba “Nuesiu 12 km, tada pietausiu, po to eisiu dar 15 km”. Bet ne faktas, kad aplenkęs draugą vieną arba dvi dienas, nesutiksi jo sekančiame alberge.  Taip ir aš sutikau Lucą su tėvu Sarrijoj, nors jau nebesitikėjau nieko iš pažįstamų sutikti. 

Kaimeliai prieblandoje
Kažkada Jeppe (piligrimas iš pirmosios Camino šeimos) pasakojo man, kad sugalvojo labai smagu dalyką - pabaigus kelionę, pasilikti kelias dienas Santjage ir pažiūrėti, kurie iš piligrimų ir po kiek laiko atvyks į finišą. Sakyčiau, puiki mintis! Pasiilgau jo ir pirmos Camino šeimos. Vienu momentu Jeppe man jau buvo atsibodęs su savo lengvabudiškumu, tačiau kiekvienas renkasi savo gyvenimo kelią. O dabar jaučiu, kad jų pasiilgau. 

Kelyje nustojau teisti žmones, niekada negali žinoti, kas gali atsitikti pačiam ir dėl kokios priežasties žmogus yra vienoks, o ne kitoks. Tikiuosi, šios savybės nepamiršiu, kai grįšiu į normalų gyvenimą. (Nepamiršau, nors po kelionės praėjo jau pusmetis.) 
Kita savybė - neprisirišti prie žmonių. Sutinki žmogų kelyje, pamatai, kad jis ne tavo budo, pasakai “Buen Camino” ir keliauji toliau. Arba sutinki žmogų, išmoksti iš jo kažką naujo, o gal būt išmokini jį, o tada paleidi. Reikės ir gyvenime pritaikyti šią savybę, nes aš dažnai stengiuosi būti visiems gera, kartais aukojant savo sveikatą, o visiems gi geras nebusi…

Vaizdai jau beveik nesikeičia
08.50 - atvykau į miestelį, kurio pavadinimo vėl nežinau, bet kadangi jis man patiko, nusprendžiau čia papusryčiauti: cofe con leche y tarta de cheso (kaip jau tikriausiai supratote - kava su pienu ir sūrio pyragas) O taip…tai buvo pats nuostabiausias sūrio pyragas, kurį man teko kada nors ragauti, o dar ir su klevų sirupu. Made my day bet kokių atveju.
Na ir šiek tiek žinių apie mano naktinį-rytinį pasivaikščiojimą. Mieste viskas buvo ramu - rodyklės matosi, apšvietimas yra, tačiau miške…Nesiklausiau net muzikos. Akys buvo didelės, visur žvalgiausi, kad tik kokio posūkio nepraleisti. Nuklysti visai nesinorėjo, ypač, kai teko eiti per purvynus. Turėjau lengvą baimės jausmą - ne kiek dėl žmonių, kiek dėl gyvūnų, net nežinojau, kokie gyvūnai gyvena šiose vietovėse. O matomumas žiaurus, kaip aš sakau: “Minus penki”, o tai reiškia, kad beveik nieko nesimato. Norėjosi geresnio prožektoriaus. Eidama atsiminiau ir mamą ir Ruklos kariuomenės miškus, po kuriuos naktimis orientavomės. Tos tris valandos tamsos, tiesą sakant neprailgo, nes vėliau, vienas po kito atsirasdavo kaimeliai su kokių nors šviesos židiniu. Taip ir ėjau ištisai į šviesą :) 
Didžioji bala ir takelis kitoje pusėje
O miške reikėjo eiti labai atsargiai, žiūrėti ne tik į priekį, bet ir stebėti kur kojas dedi, nes ant šlapių akmenų galima slystelėti arba įklimpti tešloje iki keliu, ar į kokią pelkę įminti. Kartais, kai pradėdavau abejoti ar einu teisingu keliu, pradėdavau stebėti aplinką. Ant šlapio takelio labai gerai matėsi daug pėdų, tai geras ženklas. Žygiuoju toliau. Tačiau dėl visą ko, užsidėjau laikrodį, kurį nusiėmiau kelionės pradžioje. Man beveik niekada jo nereikėdavo, tik kartais žvilgtelėdavau ar nepavėluosiu į albergą. O dabar, kai kildavo abejonės, ar einu teisingu keliu nuimdavau laiką, kad galėčiau numanyti kiek km nuėjau ir kiek laiko reikės atgal eiti. Protelis vis dėl to veikia :) Dar kompasą labai norėjau turėti, tada visai būtų buvę ramu, bet kaip sakant - “kai kažko neturi, supranti, be ko puikiai gali apsieiti”
Miško takeliu
Eidama tamsoje miško takeliu atsirėmiau į tokią gerą balą, apsižiūrėjau - pėdos lyg ir yra aplink, ką, galvoju, reikia eiti aplinkui. Brendu per visokius kemsynus ir galvoju, ar bent tinkamu keliu einu…Išlendu prie balos ir žiūriu, kad kitoje pusėje akmenų takelis sudėtas, o vandens beveik iki keliu. Tad taip ir bridau miško kemsynais iki tol, kol bala pasibaigė…
O aš, kol sėdėjau kavinėje, išgirdau pažįstamus balsus - tai lietuvis Zigmas iš Palangos, su juo susikertame jau nebe pirmą kartą. O iš karto po jo, Jūs nepatikėsite… Luca su tėvu ir austras Chrisas. Smagu vėl sutikti žmones iš seno traukinio. 
Šiandieną buvau nutarusi eiti 45 km, tačiau kai sutikau šią nuostabią savo kompaniją, nusprendžiau dieną pabaigti su jais...
Laukite tęsinio, nes labai jau ilga diena pasitaikė

Skaniausias sūrio pyragas

Komentarų nėra: